Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Kitos reikšmės – Joniškis (reikšmės). Joniškis        Joniškio centras Joniškis 56°14′20″N 23°36′50″E / 56.23889°N 23.61389°E / 56.23889; 23.61389 (Joniškis)Koordinatės: 56°14′20″N 23°36′50″E / 56.23889°N 23.61389°E / 56.23889; 23.61389 (Joniškis) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Šiaulių apskritis Savivaldybė: Joniškio rajono savivaldybė Gyventojų (2010): 10 685 Plotas: 8,95 km² Tankumas (2010): 1 194 žm./km² Altitudė: 60 m Pašto kodas: LT-84001 Vikiteka: JoniškisVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Jõniškis Kilmininkas: Jõniškio Naudininkas: Jõniškiui Galininkas: Jõniškį Įnagininkas: Jõniškiu Vietininkas: Jõniškyje rus. Янишки[1][2] Joniškis – miestas šiaurės Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, 39 km į šiaurę nuo Šiaulių, netoli Latvijos sienos (14 km). Rajono ir seniūnijos centras, 4 seniūnaitijos (Draugystės, Malūno, Parko, Sidabros). Urbanistikos paminklas. Mieste stovi Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1901 m.), sinagogų kompleksas (kultūros paminklas), veikia kultūros centras, krepšinio muziejus, Romos katalikų parapijos senelių globos namai „Santara“. Turinys 1 Geografija 2 Istorija 2.1 Pavadinimo kilmė 3 Gyventojai 3.1 Žymūs žmonės 4 Kultūra 4.1 Švietimo ir ugdymo įstaigos 4.2 Miestų partnerystė 5 Sportas 6 Šaltiniai 7 Nuorodos [taisyti] Geografija Joniškis išsidėstęs Žiemgalos žemumoje, prie Audruvės ir Sidabros upelių.

Miesto šiaurės vakaruose yra 2 tvenkiniai – Joniškio I (vakarinis) ir Joniškio II (rytinis). Vakariniu miesto pakraščiu eina geležinkelis Šiauliai–Ryga. Didžioji miesto dalis susitelkusi į rytus nuo geležinkelio (vakariniame krašte yra tik kolektyviniai sodai ir Liuteronų ir II pasaulinio karo aukų kapinės). Geležinkelio ruožas Niūraičiai Joniškis Šarkiai [taisyti] Istorija Joniškis išaugo pietinėje Žiemgalos teritorijoje, netoli nuo buvusios žiemgalių Sidabrės pilies (minimos nuo 1289 metų). Joniškio apylinkės minimos XIII a. Livonijos kronikoje. Spėjama, kad Joniškio užuomazgos buvo už 4 km į vakarus, Kalnelio kaime. Gyvenvietė pradėjo kurtis XVI a. pradžioje, rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1522 ar 1523 m., kai Vilniaus vyskupas Jonas kartu su Medininkų (Varnių) vyskupu lankė Kuršo pasienį ir čia rado išlikusią pagonybę, o netoliese žmonės dar garbino Perkūną.

Šioje vietoje vyskupas apkrikštijo visus gyventojus, 1526 m. įsteigė medinę bažnyčią, prie kurios ėmė kurtis ir gyvenvietė. Į dabartinę vietą ji persikėlė po 1594 m. gaisro – į vietą, kuria ėjo svarbus Rygos–Tilžės kelias. 1616 m. liepos 4 d. karalius Žygimantas Vaza miestui suteikė miesto teises (savivaldą) ir herbą. Tuo metu tai buvo didžiausias miestas Šiaulių ekonomijoje, didesnis už pačius Šiaulius. Joniškis garsėjo mugėmis, kurios prekiauta žemės ūkio produkcija, linais, tabaku, stovėjo Joniškio rotušė. XVII a. pastatyta Joniškio evangelikų liuteronų bažnyčia.

Nuo 1737 m. Joniškyje pakviesti Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Augusto III apsigyveno daug žydų amatininkų. 1769 m. sukilę valstiečiai du mėnesius laikė miestą savo rankose, bet valdžia sukilimą nuslopino, o vadams M. Paugai, M. Radvilai ir S. Jazauskui skyrė mirties bausmes. XIX a. miestas garsėjo žemės ūkio gaminiais, linų pluoštu, tabaku, mugėmis, čia suvažiuodavo pirkliai iš Lenkijos, Rusijos, Vokietijos. 1836–1858 m. nutiestas svarbus Rygos–Tilžės plentas. 1921 m. Joniškyje atidaryta vienintelė Lietuvoje latvių vidurinė mokykla. 1923 m. suteiktos II eilės miesto teisės. Per nacių okupaciją daugelį Joniškio žydų sušaudė Vilkiaušio miške, prie kelio Šiaulių link.

Sovietmečiu pastatytas stambus grūdų produktų kombinatas, universalinė parduotuvė „Eglė“. 1991 m. patvirtintas dabartinis Joniškio herbas. Administracinis-teritorinis pavaldumas 1589 m. – XVIII a. pabaiga  ? Šiaulių ekonomija XIX a. pradžia – 1915 m. Joniškio valsčiaus centras Šiaulių apskritis 1915–1917 m. Joniškio apskrities centras 1917–1945 m. Šiaulių apskritis 1945–1950 m. Joniškio apskrities centras 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas Joniškio rajono centras Šiaulių sritis 1953–1995 m. nuo 1995 m. Joniškio seniūnijos centras Joniškio rajono savivaldybės centras Šiaulių apskritis [taisyti] Pavadinimo kilmė Miesto vardas kilęs nuo Vilniaus vyskupo Jono (vienas Joniškio įkūrėjų), pridėjus priesagą -iškis. Spėjama, kad vyskupas pastatydino bažnyčią ir pats parinko tokį gyvenvietės vardą.

[taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1885 m. ir 2001 m. 1885 m.*[2] 1904 m.*[1] 1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur.[3] 1970 m.sur. 2 634 7 900 4 100 5 100 5 889 7 488 1974 m.[4] 1976 m.[5] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. - 8 300 8 600 9 303 11 773 11 329 - * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Julijonas Šalkauskis (1849–1933), gydytojas, savivaldybininkas Juozas Kisielius (1949–1991), teatro ir kino aktorius Juozas Šalkauskas (1951–), radijo diktorius Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958), dramaturgė iš Joniškio, Čiurlionio žmona Marcė Katiliūtė (1912–1937), dailininkė, gyvenusi Šiaulių senojoje gatvėje 24 XVIII a. pabaigoje Joniškyje įsikūrė rusų dvarininkai Zubovai – pirmiausia grafas Platonas Zubovas (1767–1822), o po jo mirties dvarus paveldėjo brolis Dmitrijus Zubovas (1764–1836), pradėjęs Zubovų giminės lietuvišką šaką. Viename name Joniškyje, Upytės g. 23, 1879–1896 m. gyveno būsimas dailininkas Adomas Varnas (1879–1979). Joniškio savivaldybė įsteigė Adomo Varno premiją, kuri įteikiama tautodailininkams. [taisyti] Kultūra Baltoji sinagoga Joniškyje Sinagogų kompleksas 1526 m. pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia.

1895–1901 m. ji buvo perstatyta ir suteiktas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų titulas. Bažnyčia mūrinė, neobarokinė, jos bokšto aukštis 65 metrai. Joniškio centrinė dalis – urbanistikos paminklas (nuo 1969 m.). Išlikęs XVI-XVII a. susiformavęs gatvių tinklas (radialinė miesto struktūra) – į netaisyklingos formos buvusią miestelio turgaus aikštę sueina penki keliai. Prie kelių sankirtos yra miesto centras – bažnyčia, paštas (LT-84001), Istorijos ir kultūros muziejus, miesto merija, Joniškio rajono apylinkės teismas. Miestą puošia atstatytas Lietuvos nepriklausomybės paminklas, pastatytas 1928 m. (archit.

Vladimiras Dubeneckis), nugriautas 1969 m. Yra Joniškio sinagogų kompleksas: Baltoji sinagoga (pastatyta 1823 m. klasicizmo stiliumi, dar žinoma kaip Vasaros sinagoga) ir Raudonoji sinagoga (pastatyta 1865 m.). [taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos Jaunimo mokykla 2 gimnazijos: Aušros gimnazija Mato Slančiausko gimnazija Joniškio Saulės vidurinė mokykla Žemės ūkio mokykla Joniškio rajono savivaldybės J. Avyžiaus viešoji biblioteka [taisyti] Miestų partnerystė Kapylius, Baltarusija (2007) Koninas, Lenkija (2006) Veru, Estija Vimerbis, Švedija (1994) Zulingenas, Vokietija (2003) [taisyti] Sportas FK Žygis Joniškis (futbolas) BC Žemyna (krepšinis) [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Янишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 41А (82) : Яйцепровод — Ѵ. С.-Петербургъ, 1904., 671 psl. (rus.) ↑ 2,0 2,1 Янишки. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 961 psl. (rus.) ↑ Joniškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A — J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 697 psl. ↑ Joniškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 72 psl. ↑ Joniškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, 133 psl. Joniškis.

Mūsų Lietuva, T. 3. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. - 58 psl. Kelionių vadovas po Lietuvą (sud. Algimantas Semaška). – Vilnius: Algimantas, 2000. – ISBN 9986-509-50-5 Joniškio krašto žydų gyvenimas tarpukariu, 1918–1940 m. (sud. Tomas Butautis).

– Šiauliai: K. J.Vasiliausko įmonė, 2003. – 63 p.: iliustr. – ISBN 9955-564-47-4 Joniškio krepšiniui – 70 (sud. Leonas Karaliūnas). – Kaunas: Arx Baltica, 2007.

– 75 p.: iliustr. – ISBN 9955-638-72-9 Joniškio krašto koplyčios (sud. Gintautas Žalėnas, Valentas Cibulskas, Vytautas Didžpetris). – Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2009. – 100 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-434-28-3 [taisyti] Nuorodos Joniškio rajono savivaldybės puslapis Apie Joniškį ir kitus Šiaulių apskrities miestelius Joniškio krepšinio muziejus Vikižodynas v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Joniškio rajone Bariūnai | Gaižaičiai | Gataučiai | Joniškis | Kirnaičiai | Kriukai | Rudiškiai | Satkūnai | Skaistgirys | Žagarė v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.

org/w/index.php?title=Joni%C5%A1kis&oldid=3636175" Kategorija: Joniškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Joniškėlis        Joniškėlis 56°1′30″N 24°10′10″E / 56.025°N 24.16944°E / 56.025; 24.16944 (Joniškėlis)Koordinatės: 56°1′30″N 24°10′10″E / 56.025°N 24.16944°E / 56.025; 24.16944 (Joniškėlis) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Panevėžio apskritis Savivaldybė: Pasvalio rajono savivaldybė Gyventojų (2010): 1 383 Plotas: 2,36 km² Tankumas (2010): 586 žm./km² Altitudė: 85 m Pašto kodas: LT-39027 Vikiteka: JoniškėlisVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) Vardininkas: Joniškė̃lis Kilmininkas: Joniškė̃lio Naudininkas: Joniškė̃liui Galininkas: Joniškė̃lį Įnagininkas: Joniškėliù Vietininkas: Joniškė̃lyje rus. Iоганишкели[1] Joniškėlio dvaras Joniškėlis – miestas Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje, į šiaurę nuo kelio KK150 Šiauliai-Pasvalys, 15 km į vakarus nuo Pasvalio. Miesto, apylinkių seniūnijos ir parapijos centras. Yra paštas. Turinys 1 Geografija 1.1 Aplinkinės gyvenvietės 2 Istorija 3 Architektūra 4 Gyventojai 4.1 Žymūs žmonės 5 Šaltiniai 6 Nuorodos [taisyti] Geografija Joniškėlis įsikūręs Mūšos-Nemunėlio žemumoje, abipus Mažupės upės. Pro Joniškėlį eina plentas Šiauliai-Pasvalys. Prie miesto yra Joniškėlio kaimas, molio telkinys.

[taisyti] Aplinkinės gyvenvietės Linkuva 15 km Narteikiai 3,8 km Gustoniai 5 km BIRŽAI 41 km PAKRUOJIS 16 km ŠIAULIAI 55 km PASVALYS 15 km Katkūnai 5 km Pamažupiai 2,5 km Pušalotas 11 km [taisyti] Istorija Nuo XVII a. vidurio žinomas Joniškėlio dvaras, priklausęs Karpiams ir kaimas. 1684 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Miestelis pradėjo kurtis XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje. 1736 m. karalius Augustas III suteikė turgų ir 3 metinių prekymečių privilegiją. Ignotas Karpis (1780–1808 m.) testamente įrašė, kad dalis dvaro pajamų būtų skiriama ligoninei ir mokyklai išlaikyti, o jo dvarų valstiečiai paleidžiami iš baudžiavos. 1808 m. pastatyta dviklasė parapinė mokykla, joje 1811 m. ir 1820 m. mokėsi 46 mokiniai, 1862–1864 m. mokytojavo švietėjas Laurynas Ivinskis. Tai buvo pirmoji mokykla Lietuvoje, kur valstiečių vaikus imta mokyti žemės ūkio pagrindų, žinias siejant su gamybine praktika. 1961 m. įkurta vidurinė mokykla, dab. Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės vidurinė mokykla. 1810 m. įkurta ligoninė, pirmoji Lietuvoje kaimo ligoninė, 1871 m. pastatyta plytinė.

XIX a. dvare veikė gelumbės fabrikėlis. 1869 m. įsteigta mokomoji ferma, 1899 m. pertvarkyta į žemės ūkio mokyklą, dab. Joniškėlio Igno Karpio aukštesnioji žemės ūkio ir paslaugų mokykla, nuo 1905 m. prie jos veikė meteorologinė stotis. 1897 m. netoli Joniškėlio knygnešys Jurgis Bielinis spausdino nelegalų laikraštėlį „Baltasis erelis“. 1865–1901 m., su pertraukomis miestelyje gyveno rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. 1915–1919 m. buvo apskrities, vėliau, iki 1950 m. valsčiaus centras. 1919 m. Joniškėlyje vyko atkaklios kovos su Raudonąja armija, kovojo Joniškėlio partizanai (vadas Petras Jurgaitis), iš jų buvo įkurtas Joniškėlio partizanų mirties batalionas, 1919 m. gruodžio 10 d. pertvarkytas į Devintąjį pėstininkų pulką. Iki Antrojo pasaulinio karo veikė 1924 m. įkurta pieninė, vandens malūnas, dvaro pastatuose veikė Lietuvos žemdirbystės mokslinių tyrimų instituto bandymų stotis. [2] 1916 m. vokiečių kariuomenė nutiesė 600 mm pločio siaurojo geležinkelio ruožus Gubernija – Pasvalys ir Joniškėlis – Žeimelis, 1921 m. ruožas pratęstas nuo Gubernijos iki Šiaulių.

1935 m. Šiaulių – Biržų ruožas praplatintas iki 750 mm. 1937-1938 m. nutiestas ruožas Panevėžys – Joniškėlis. Joniškėlis iki XX a. devinto dešimtmečio buvo svarbus siaurojo geležinkelio centras. 1940 m. įsteigta biblioteka [3] Po Antrojo pasaulinio karo Joniškėlio apylinkėse veikė Algimanto apygardos Dariaus ir Girėno rinktinės partizanai. 1950 m. Joniškėlis gavo miesto teises. 1950–1959 m. Joniškėlio rajono centras. 1949 m. įkurtas lopšelis-darželis, 1953 m. kultūros namai.

2005 m. patvirtintas Joniškėlio herbas. Yra sakralinės muzikos ansamblis. Administracinis-teritorinis pavaldumas 1915–1919 m.  ? Joniškėlio apskrities centras 1919–1947 m. Joniškėlio valsčiaus centras Biržų apskritis 1947–1950 m. Pasvalio apskritis 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas Joniškėlio rajono centras Šiaulių sritis 1953–1959 m. 1959–1995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Joniškėlio apylinkės centras Pasvalio rajonas 1995– Joniškėlio seniūnija, Joniškėlio apylinkių seniūnijos centras Pasvalio rajono savivaldybė Panevėžio apskritis Joniškėlio parkas Joniškėlio parkas Joniškėlio parkas Joniškėlio mokykla Joniškėlio parkas [taisyti] Architektūra Klasicizmo ir baroko architektūros bruožų turinti Joniškėlio Švč. Trejybės bažnyčia, pastatyta 1792 m., statybą inicijavo dvarininkas I. Karpis – vienbokštė, stačiakampio plano, trinavė bazilika. Bažnyčios viduje kryžminiai skliautai, vertingi paveikslai: „Šv. Antanas“ 1853 m., „Šv. Jurgis“, 1857 m., „Šv. Ignotas“, „Šv. Dominykas“, abu XVIII a., „Apaštalas Baltramiejus“ XIX a. pradžioje, „Šv. Pranciškus ir Kristus“, „Šv. Baltramiejus“, abu XIX a., altorėlis su Švč. Mergelės Marijos paveikslu, XIX a.. Šventoriuje – medinis kryžius su 4 evangelistų bareljefais (1930 m. Parapinė mokykla, statyta 1808 m., ligoninė – 1811 m., abiejų architektas J. Šantyras, ligoninės 1860 m. rekonstrukcijos architektas Nikolajus Čiaginas.

Buvusio XVIII a. pabaigos – XIX a. pabaigos dvaro sodyboje išlikę: klasicistiniai senieji rūmai, statyti XVIII a. pabaigoje, rekonstruoti XIX a. antroje pusėje, naujieji rūmai, statyti XIX a. antroje pusėje, oficina, vandens malūnas, abu XVIII a. pabaigoje, karvidė, 1871 m., du svirnai, statyti XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pabaigoje, du kumetynai, abu XIX a., istorizmo krypties ratinė, kalvė, rūkykla, sodininko namas, oranžerijos liekanos, visi XIX a. pabaigoje, vokiečių archit. F. Lemannas. Mišraus plano parkas, įkurtas XVIII a. pabaigoje, išplėstas XIX a. pabaigoje. [4] Mieste išlikęs namas, kuriame 1866–1909 m. gyveno rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943 m.). [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1841 m. ir 2005 m. 1841 m. 1865 m.*[1] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[5] 1970 m.sur. 100 90 670 568 2 592 1 871 1974 m.[6] 1976 m.[7] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2005 m. 1 800 1 800 1 776 1 585 1 477 1 480 * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Joniškėlyje gimė: Jonas Čepulis, boksininkas.

Algirdas Dembinskas, psichiatras, medicinos pedagogas. Vidmantas Jonas Jokūbaitis, statybos inžinierius, technologijos mokslų daktaras. Vytautas Kalinauskas, grafikas, tapytojas, scenografas. Gintarė Karaliūnaitė, lietuvių dainininkė. Albertas Jonas Kerelis, architektas. Vytautas Misevičius, rašytojas, prozininkas. Romualdas Ozolas, filosofas, Lietuvos visuomenės ir politinis veikėjas. Irena Saikalienė, gydytoja.

Vida Skačkauskaitė, ekonomistė, visuomenės ir politinė veikėja. Zenonas Vegelevičius, karinis veikėjas, pulkininkas. Joniškėlio kapinėse palaidoti: Antanas Bortkevičius, klebonas, religinių raštų rengėjas. [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Iоганишкели. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 381 psl. (rus.) ↑ Kazys Misius. Joniškėlis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, 711 psl. ↑ Joniškėlio biblioteka ↑ Vincas Brazauskas.

 Joniškėlis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006, 711 psl. ↑ Joniškėlis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A — J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 696 psl. ↑ Joniškėlis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 72 psl. ↑ Joniškėlis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, 130 psl. [taisyti] Nuorodos Joniškėlis.

Mūsų Lietuva, T. 2. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. - 702 psl. Joniškėlio miesto svetainė Istorija ir žemėlapiai v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Pasvalio rajone Daujėnai | Joniškėlis | Krikliniai | Krinčinas | Namišiai | Pasvalys | Pumpėnai | Pušalotas | Saločiai | Vaškai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Joni%C5%A1k%C4%97lis&oldid=3608276" Kategorija: Joniškėlis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Kitos reikšmės – Jonava (reikšmės). Jonava              Jonava 55°04′20″N 24°16′50″E / 55.07222°N 24.28056°E / 55.07222; 24.28056 (Jonava)Koordinatės: 55°04′20″N 24°16′50″E / 55.07222°N 24.28056°E / 55.07222; 24.28056 (Jonava) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Kauno apskritis Savivaldybė: Jonavos rajono savivaldybė Įkūrimo data: 1750 m. rugpjūčio 8 d. Gyventojų (2010): 34 056 Plotas: 10,639 km² Tankumas (2010): 3 201 žm./km² Altitudė: 65 m Pašto kodas: centrinis LT-55001 Vikiteka: JonavaVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (3b kirčiuotė) Vardininkas: Jonavà Kilmininkas: Jonavõs Naudininkas: Jõnavai Galininkas: Jõnavą Įnagininkas: Jõnava Vietininkas: Jonavojè rus. Яново, Яновъ[1][2] Jonava (tarimas) – devintas pagal gyventojų skaičių Lietuvos miestas, esantis Kauno apskrityje, prie Neries, žemiau Šventosios žiočių, 30 km į šiaurės rytus nuo Kauno. Jonavos rajono centras. Yra 2 pašto skyriai.

Miesto centre yra Santarvės aikštė, Laikrodžio aikštė (įrengta 1988 m. pagal Rimanto Šneiderio projektą), Ramybės skveras. Miesto gimtadienis švenčiamas rugpjūčio 8 d., neretai siejamas ir su Joninėmis. Turinys 1 Istorija 1.1 Pavadinimo kilmė 1.2 Miesto kūrimasis ir plėtimasis 1.3 Pokario metai ir pramonės kūrimasis 2 Geografija 2.1 Aplinkinės gyvenvietės 3 Švietimas ir ugdymas 4 Mikrorajonai ir priemiesčiai 5 Kultūra 5.1 Kolektyvai 5.2 Krašto muziejus 5.3 Bibliotekos 5.4 Religiniai statiniai 6 Žiniasklaida 7 Sportas 7.1 Futbolas 7.2 Krepšinis 8 Pramonė 9 Susisiekimas 9.1 Autobusai 9.2 Geležinkelis 10 Gyventojai 10.1 Garbės piliečiai 10.2 Žymūs žmonės 11 Paminklai 12 Miestų partnerystė 13 Šaltiniai 14 Literatūra 15 Nuorodos 15.1 Video 16 Galerija [taisyti] Istorija Jonavos arklių pašto stotis (dabar Jonavos krašto muziejus) [taisyti] Pavadinimo kilmė Žemaičių stalininkas Dominykas Kosakovskis, prie Skarulių dvaro įkurdamas miestelį, jį pavadino savo sūnaus Jono Eustachijaus vardu slaviškos darybos principais (Janowo). Ilgainiui nusistovėjo aplietuvinta pavadinimo lytis Jonava. Yra legenda, kuri byloja, kad senais laikais kairiajame Neries krante, stovėjusi smuklė, kurioje gyveno Jonas ir Jonienė. Smuklė viliodavo pirklius, amatininkus, kurie sakydavo „Užsukime pas Jonus“. Pasak legendos, taip ir kilo Jonavos pavadinimas. [taisyti] Miesto kūrimasis ir plėtimasis Manoma, kad Jonavos vietoje ošė gūdi giria, mat ir dabar rytinė miesto dalis atsimuša į tankius miškus.

Bene anksčiausiai apgyvendinta miesto dalis buvo Skarulių kaimo teritorijoje. Čia kasinėjant rasta įvairių 10-12 tūkst. pr. m. e. darbo įrankių. Didžiausia archeologinė gyvenvietė aptikta ties dabartiniu miesto senamiesčiu, seniausia – dabartinio Jonavos Kultūros centro vietoje.[3] Taip pat nemažai gyventa ir ties Jonavos autobusų stotimi, mat net ir šiais laikais randama molio puodų šukių.

Jonaviečiai minėję, jog ties Jonavą per Nerį buvusi brasta, kuri buvo aprašyta ir 1373 m. „Livonijos kronikoje“. Brasta tuomet buvo itin svarbus to meto karinis objektas, tad ji itin slėpta, saugota. Miesto atsiradimas siejamas su Skarulių dvaru. XVII a. jis atiteko Dominykui Kosakovskiui, kuris 1740 m. pasistatė rūmus. 1750 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. 1776 m. Skarulių kaimas atiteko Juozapui Kazimierui Kosakovskiui, įkurtas marijonų vienuolynas. Pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą 1791 m. pastatyta bažnyčia ir vienuolynas. Šie pastatai sudarė miesto centrą, o vėliau į jį pradėjo keltis ir pirmieji gyventojai iš aplinkinių kaimų.

[4] XVIII a. Jonava buvo sudaryta iš dvaro ir gyvenvietės, kuri buvo įsikūrusi dešiniajame Neries krante. Pati gyvenvietė plėtėsi į vakarus nuo brastos. Pro dvarą ėjo kelias iš Ukmergės į Kauną, centrinė gatvė vedė į Kėdainius. 1789 m. gyventojų surašymo duomenimis, bene pusė Jonavos gyventojų buvo žydai. Miesteliui plėstis įtaką turėjo nebloga geografinė padėtis. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje Neries upe padidėjo prekyba, tad mieste atsirado nemažai prekybininkų.

1820 m. Jonavoje buvo bemaž 133 kiemai. Jonavos geležinkelio stotis, pastatyta 1835 m. 1835 m. nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos kelias, pastatyta arklių pašto stotis. 1838 m. per Jonavą nutiesiama optinio telegrafo linija, vėliau buvusi pakeista elektromagnetine. 1842 m. per Nerį veikė keltas. Jonava statėsi be jokio plano, buvo renčiami mediniai namai, tačiau nuo baudžiavos panaikinimo iki pirmojo pasaulinio karo miestas itin nesiplėtė, o 1894 m. kilęs gaisras itin nuniokojo patį miestą, 1899 m. parengtas miesto atstatymo planas.

Vėliau gaisras kilo tik 1905 m. – nuniokota geležinkelio stotis bei daugelis gyvenamųjų namų. 1871 m. Jonavoje gyveno apie 3000 žmonių, dauguma vertėsi prekyba. Tais pačiais metais Liepojos-Romnų geležinkeliu važiavo pirmasis traukinys. Geležinkelis itin smarkiai padidino miesto plėtimąsi į šiaurę, o laivyba Nerimi ilgainiui neteko prasmės.

Toliau plėtėsi prekyba – vyko didelės mugės, kūrėsi parduotuvės, turgūs. XX a. jonaviečiai garsėjo stalyste bei ratų gamyba. 1893 m. ant Varnutės upelio pastatyti pirmieji malūnai. 1912 m. atidarytas degtukų fabrikas.

[taisyti] Pokario metai ir pramonės kūrimasis AB „Achema“ Po antrojo pasaulinio karo Jonava neteko daugelio pastatų bei gyventojų. 1946 m. nutarta degtukų fabriką pertvarkyti į baldų įmonę, 1958 m. tapusią Jonavos baldų kombinatu. Baldai buvo gaminami net Maskvos Kremliui, Suvažiavimų rūmams, Didžiajam teatrui. Šeštajame dešimtmetyje baldininkams pastatyta gyvenvietė, klubas, mokykla. 1950 m. Jonava tapo Jonavos rajono centru. 1962 m. netoli Skarulių prasidėjo chemijos (azotinių trąšų) gamyklos – „Azoto“ (dab. AB „Achema“), statybos. Pirmasis lietuviškas amoniakas pagamintas 1965 m.. Gamykla plėtėsi ir augo. Taip septintojo dešimtmečio pradžioje Jonava imta vadinti chemikų miestu. Dėl chemijos gamyklos plėtimosi, Skarulių kaimas buvo pradėtas naikinti, padidėjo aplinkos užterštumo problemų.

Miesto centre pastatyta universalinė parduotuvė (architektas A. Beinortas). 1986 m. Jonavoje pastatytas Taurostos tiltas, sumažinęs automobilių srautus per miestą. 1989 m. kovo 20 d., 11.20 valandą, Jonavos „Azote“ įvyko sprogimas, kurio metu išsiliejo apie 7,5 tūkst. tonų skysto amoniako, kilo gaisras ir į atmosferą išsiskyrė daug nuodingų dujų. Nuodingų cheminių junginių debesis vėjas nešė link Ukmergės, Širvintų, Kėdainių. Vėliau paskelbta, jog 29 žmonės dėl avarijos tapo neįgalūs.[5] Tačiau tikrieji nelaimės nuostoliai ir padariniai nesuskaičiuoti ir neįvardinti iki šiol.

Yra žinoma, kad amoniakas gali sukelti rimtus vaikų smegenų pažeidimus, ypač pavojingas embrionui nėštumo laikotarpiu. 1996 m. patvirtintas dabartinis Jonavos herbas. Administracinis-teritorinis pavaldumas XIX a. 2-oji pusė – 1950 m. Jonavos valsčiaus centras 1950–1953 m.  ? Jonavos rajono centras Kauno sritis 1953–1962 m.  ? 1962–1965 m.  ? Kauno rajonas 1965–1995 m.  ? Jonavos rajono centras nuo 1995 m. Jonavos miesto seniūnija Jonavos rajono savivaldybės centras Kauno apskritis [taisyti] Geografija Vienas iš Varnutės tvenkinių Jonava įsikūrusi dešiniajame Neries krante, miestui būdingas raiškus reljefas. Yra gerai sutvarkytas gatvių tinklas, skverai, parkai, bei tvenkiniai išsidėstę tarp mikrorajonų, o priemiestiniai želdiniai – vieni būdingiausių Jonavos bruožų. [taisyti] Aplinkinės gyvenvietės Kulva - 7 km Žeimiai - 13 km Šilai - 6 km Čičinai - 6 km Upninkai - 16 km Kaunas – 36 km Šveicarija - 3 km Rukla - 8 km [taisyti] Švietimas ir ugdymas Jonavos Senamiesčio gimnazija 1782 m. Jonavoje jau veikė mokykla.

Vaikus mokė vienuoliai. Rašytiniuose šaltiniuose mokykla minima 1820 m. Po 13 metų šią mokyklą jau lankė 40 vaikų. Po 1820 m. sukilimo ji buvo uždaryta. 1867 m. Jonavoje įkurta liaudies mokykla (t. y. pradinė mokykla), kurioje buvo mokoma rusų kalba. 1871 m. iš Rumšiškių atkelta pradinė mokykla, prie kurios buvo įsteigta amatų klasė. XIX a. antroje pusėje prie Jonavos pradinės žydų mokyklos įsteigta batsiuvių amato klasė.

1919 m. įkurta progimnazija, kuri išleido vieną abiturientų laidą. 1935 m. pastatyta dviaukštė mūrinė mokykla, kuri pokario metu pakeista į vidurinę mokyklą. 1968 m. Jonavoje atsidarė nauja vidurinė mokykla. Miestui augant pastatyta mokykla senojoje Kauno gatvėje. Šiuo metu veikia Jonavos politechnikos mokykla, bendrojo lavinimo – Jaunimo mokykla, Senamiesčio gimnazija, 2 vidurinės mokyklos (Santarvės, J. Ralio), Suaugusiųjų švietimo centras. Taip pat 4 pagrindinės mokyklos (Lietavos, Neries, R. Samulevičiaus, J. Vareikio), 2 pradinės mokyklos (Panerio, Jonavos).

Ikimokyklinio ugdymo srityje veikia 2 mokyklos-darželiai („Bitutė“, „Šilelis“), 3 lopšeliai-darželiai („Lakštingalėlė“, „Dobilas“, „Saulutė“, „Žilvitis“, „Pakalnutė“). Mieste taip pat veikia papildomojo ugdymo įstaiga – Jonavos meno mokykla. [taisyti] Mikrorajonai ir priemiesčiai Scheminis miesto planas (raudona linija pavaizduotas kelias  A6  Kaunas–Zarasai–Daugpilis ) Lakštingalų mikrorajonas Senamiestis – seniausia miesto dalis, išsidėsčiusi apie Kauno gatvę, prie Neries kranto. Geležinkelio stotis – gyvenamųjų namų mikrorajonas miesto šiaurėje, prie Jonavos geležinkelio stoties. Girelė – gyvenamasis-pramoninis mikrorajonas miesto šiaurės rytuose. Baldininkai (Baldininkų gyvenvietė, Fabriko mikrorajonas) – mišrusis mikrorajonas išsidėstęs miesto šiaurės rytuose, šalia Liepojos-Romnų geležinkelio. Mikrorajonas buvo skirtas buvusio Jonavos baldų kombinato (dab. UAB „Baldai Jums“) darbuotojams. Miškų urėdijos gyvenvietė (Miškūkis) – šiaurrytinė miesto dalis tarp Laukagalių kaimo ir Jonava-Ukmergė plento (čia anksčiau buvo įsikūręs Jonavos miškų ūkis; šiuo metu – miškų ūkio darbuotojų gyvenvietė). Rimkai – gyvenamasis mikrorajonas į vakarus nuo miesto centro, tai vienas didžiausių ir tankiausiai apgyvendintų mikrorajonų.

Paneriai – gyvenamasis mikrorajonas prie Neries kranto, šalia Panerių gatvės. Lietava – gyvenamasis mikrorajonas, apima Žeimių tako, bei Lietavos gatves. Kosmonautai – gyvenamasis mikrorajonas į šiaurę nuo miesto centro, abipus Kosmonautų gatvės. Lakštingalos – gyvenamasis mikrorajonas, esantis prie Varnakos upelio tvenkinių.

Skaruliai – kairiajame Neries krante, į vakarus nuo „Achemos“, įsikūręs mikrorajonas. Šiame mikrorajone yra Skarulių Šv. Onos bažnyčia. Juodmena – gyvenamųjų namų mikrorajonas miesto šiaurės vakaruose, abipus Petro Vaičiūno gatvės. Virbalai – naujausias gyvenamųjų namų mikrorajonas, esantis netoli Virbalų kaimo. Kunigiškiai – pietinis sodų rajonas. Laukagaliai – šiaurinis rajonas. Melnytėlė – šiaurės vakarinis rajonas.

Varnutė – vakarinis rajonas. [taisyti] Kultūra Jonavos kultūros centras Kultūros veiklą organizuoja Jonavos kultūros centras (JKC). 1995 m. liepos 1 d. Kultūros ir švietimo skyriaus metodinis kabinetas reorganizuotas į Kultūros centrą, o po metų kultūros centras persikėlė į „AB Achema“ kultūros rūmus [6]. Šiuo metu kultūros centro direktorius yra Gintautas Masteika. Organizuojamos Joninių šventės su pagoniškomis tradicijomis, Užgavėnės, centrinės Eglės įžiebimo ceremonijos, „Homo Ludens“ – meno forumas, daugelis kitų renginių. [taisyti] Kolektyvai Rajone yra per 20 meno kolektyvų. Garsus Savivaldybės mėgėjų teatras, liaudies kapelos.

Įdomi jaunimo kolektyvo „Dobilia“ veikla. Dauguma metų gyvuoja Jonavos Raimundo Samulevičiaus pagrindinės mokyklos šokių kolektyvas (vadovė Rima Auglienė). Kultūros centre veikia vaikų pop choras, humoro grupė „Provincija“, klubas „Miks“. [taisyti] Krašto muziejus Jonavos krašto muziejus Krašto muziejaus pradžia laikoma 1987 m. organizuota paroda „Senoji Jonava“. 1989 m. Jonavos rajono taryba muziejui skyrė patalpas mokytojo tremtinio B. Garmaus name, kuriame 1989 m. rugpjūčio 1 d. atidarytas Jonavos kraštotyros muziejus. 1992 m. Jonavos kraštotyros muziejus persikėlė į senąsias Jonavos arklių pašto stoties patalpas, pakeistas pavadinimas į Jonavos krašto muziejų.[7] Šiuo metu muziejuje įrengtos kelios parodų salės, dailės, istorijos, etnografijos skyriai, turi tris filialus Jonavos rajone.

Muziejininkai užsiima mokslinė tiriamąja, edukacine, kultūrine, leidybine bei ūkine veikla, organizuoja įvairius renginius bei šventes miesto bei rajono gyventojams. [taisyti] Bibliotekos Jonavos viešoji biblioteka 1939 m. įsteigta Jonavos valstybinė viešoji biblioteka, kuri 1941 m. uždaryta, vėliau, pasibaigus antrajam pasauliniam karui, atkurta. 1950 m. tapo rajonine biblioteka. 1976 m. persikėlė į Jonavos arklių pašto stoties patalpas, o 1992 m. – į dabartines. Šiuo metu Jonavos rajono savivaldybės viešoji biblioteka turi 15 filialų Jonavos rajono kaimuose ir vieną filialą Jonavos mieste.

Centrinėje bibliotekoje organizuojama daug parodų, susitikimų su rašytojais, kraštiečiais. Per metus čia išduodama apie 200000 knygų [8]. [taisyti] Religiniai statiniai Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, pastatyta 1793 m. pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą. Skarulių Šv. Onos bažnyčia, pastatyta 1622 m., garsėja Švč. Mergelės Marijos paveikslu; Renesanso stiliaus. [taisyti] Žiniasklaida 1951 m. Jonavoje išleistas pirmasis krašto laikraštis „Pergalės vėliava“, nuo 1965 m. spausdintas „Jonavos balsas“. Šiuo metu leidžiami laikraščiai „Alio Jonava“, „Naujienos“, „Joneda“, mėnraštis „Jonavos kraštas“. Jonavoje taip pat veikia ir du televizijos kanalai: „AVVA“, transliuojamas kabelinės televizijos abonentams bei „TV7“, transliuojamas analoginės televizijos siųstuvais Jonavos ir aplinkiniams rajonams. [taisyti] Sportas Jonavos kūno kultūros ir sporto centro stadionas Sportinę veiklą organizuoja Kūno kultūros ir sporto centras.

Jame įregistruota virš 13 sporto klubų, kuriuose yra virš 300 narių. „Lietavos“ komanda – Lietuvos II futbolo lygos nugalėtoja. Taip pat yra tinklinio, bokso, šachmatų klubai. Ilgų nuotolių bėgimo klubo „Maratonas“ atstovai yra iškovoję keturis medalius tarptautiniame Vilniaus maratone. [taisyti] Futbolas FK Lietava Jonava FK Lietava-2 Jonava [taisyti] Krepšinis Jonavos SK Triobet Malsta [taisyti] Pramonė Jonavos baldų kombinatas Didžiausia miesto įmonė yra chemijos bendrovė AB „Achemos grupės“ įmonė „Achema“, esanti pačiame rytiniame miesto pakraštyje, netoli Neries ir Šventosios upių santakos, gaminanti trąšas. Kitos svarbios įmonės: UAB „Jonavos duona“ – duonos gaminiai AB „Jonavos dujų ūkis“ – gamtinių dujų tiekimas UAB „Baldai Jums“ – baldų gamyba (veikia vietoj buvusio „Jonavos baldų kombinato“) UAB „Jonavos stalius“ – langai, konstrukcijos AB „Jonavos agroservisas“ – metalinės konstrukcijos, statybos, elektros darbai „A grupė“ – audimo fabrikas UAB „Lonas ir partneriai“ – porolono gamyba AB „Jonavos grūdai" – grūdų apdorojimas, saugojimas, prekyba. [taisyti] Susisiekimas [taisyti] Autobusai Jonavos autobusų stotis Visuomeninio transporto veiklą organizuoja AB „Jonavos autobusai“. Kursuoja 1-9 numerio autobusai ir mikroautobusai (6 bei 9 numerio autobusai yra privatūs).

Jonavos autobusų stotis pastatyta 1978 m. Šiuo metu autobusais galima pasiekti beveik visus Lietuvos regionus. [taisyti] Geležinkelis Pagrindinis straipsnis – Jonavos geležinkelio stotis. Jonavos geležinkelio stotis pastatyta 1871 m. Ji priklausė Liepojos–Romnų geležinkelio atkarpai. Naujas geležinkelis sujungė Jonavą su Vilniumi, Šiauliais, Liepoja ir plačia Rusijos rinka. Jonava tapo svarbiu geležinkelių tašku. [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2011 m. 1823 m. 1885 m.*[2] 1897 m.sur. 1904 m.*[1] 1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur.[9] 600 1 906 5 000 5 622 4 115 5 500 5 005 1970 m.sur. 1974 m.[10] 1976 m.[11] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2006 m. 14 563 21 400 24 000 28 413 36 520 34 954 34 696 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. - - 34 521 34 446 34 238 34 056 33 178 - - * pagal enciklopedijos išleidimo metus.

Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma Mieste gyvena 46,5 proc. vyrų ir 53,5 proc. moterų. [taisyti] Garbės piliečiai Pagrindinis straipsnis – Jonavos rajono garbės piliečiai. Jonavos rajono garbės piliečiai – Bronislovas Lubys (garbės pilietis nuo 2000 m. rugpjūčio 4 d.), pramonininkas; Edvardas Prichodskis (nuo 2000 m. rugpjūčio 4 d.), Jeronimas Ralys (nuo 2000 m. rugpjūčio 4 d.), gydytojas, vertėjas; Jonas Sirvydis (nuo 2006 m. sausio 26 d.), „Achemos“ vadovas; Konstantinas Bogdanas (nuo 2000 m. rugpjūčio 4 d.), skulptorius; Stanislovas Gediminas Ilgūnas (nuo 2000 m. rugpjūčio 4 d.), visuomenininkas; Teresė Žižienė (nuo 2004 m. spalio 14 d.), gydytoja; Vincas Algirdas Pranckietis (nuo 2000 m. rugpjūčio 4 d.), klebonas. [taisyti] Žymūs žmonės Linas Balčiūnas, dviratininkas olimpietis Vydas Dolinskas, dailėtyrininkas, meno istorikas, kultūros vertybių specialistas, muziejininkas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius. Laurynas Gucevičius, architektas, brandžiojo klasicizmo atstovas Lietuvoje. Andrius Janukonis, verslininkas, „Rubicon Group“ vadovas.

Ligitas Kernagis (1963–), estrados grupės „Prologas“ vokalistas, laidų vedėjas, Seimo narys Juozapas Antanas Kosakovskis, Prancūzijos kariuomenės generolas, Napoleono I adjutantas, ypač pasižymėjęs 1812 m. kampanijos Rusijoje metu. Vladas Kovaliovas, dainininkas. Dainius Kreivys, Lietuvos politinis veikėjas, LR ūkio ministras, Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Darius Maskoliūnas, krepšininkas, buvęs Kauno „Žalgirio“ vyr. treneris. Janina Miščiukaitė (1948–2008), estrados atlikėja. Abraham Myerson, neurologas, psichiatras, sociologas, vėliau emigravęs į JAV. Jeronimas Ralys (1876–1921), gydytojas ir vertėjas, miręs Jonavoje.

Palaidotas senosiose miesto kapinėse. Julius Sabatauskas (1958–), politikas, Seimo narys. Ričardas Tamulis, boksininkas, olimpinių žaidynių vicečempionas. Artūras Zuokas (1968–), žurnalistas, verslininkas, politikas, Liberalų ir centro sąjungos narys, Vilniaus meras. [taisyti] Paminklai Paminklas Abraomui Kulviečiui Santarvės aikštėje, atidengtas 2009 m. Abraomui Kulviečiui medinis paminklas Ramybės skvere (autorius V. Cikana); paminklinis biustas Petrui Vaičiūnui (skulptorius V. Vildžiūnas); kryžius jonaviečiams, kurie buvo palaidoti iškeltose kapinėse (autorius A. Kazlauskas); Atminimo ansamblis (autorius V. Vildžiūnas ir dailės akademijos studentai); Nepriklausomybės šaulių kryžius prie išvažiavimo Ukmergėn (pastatytas 1928 m., autorius D. Leparskis, sovietmečiu nugriautas, atstatytas 1990 m. „Taurostos“ klubo iniciatyva, autoriai A. Kazlauskas ir J. Listvina). [taisyti] Miestų partnerystė Jonavos miestų partnerių herbai ant savivaldybės pastato. Bagrationovskas, Rusija Dečynas, Čekija Jegeva, Estija Kendzežynas-Kozlė, Lenkija Polockas, Baltarusija Puchoasa, Rumunija Ryhimekis, Suomija [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Яновъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 41А (82) : Яйцепровод — Ѵ. С.-Петербургъ, 1904.

, 676 psl. (rus.) ↑ 2,0 2,1 Яновъ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 962 psl. (rus.) ↑ J. Lenčiauskas „Jonavos rajonas“ ↑ R. Kasperavičiūtė-Karaliūnienė „Mano gimtinė gyva atmintyje“. ↑ http://www.gzeme.lt/index.

php?s_id=1&n_id=3963 Gimtoji žemė, „Du dešimtmečiai, pažymėti netektimis, baime ir nežinomybe“ ↑ http://jkc.lt ↑ www.jonavosmuza.lt ↑ http://www.jonbiblioteka.lt/?psl=statistika ↑ Jonava. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A — J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 693 psl. ↑ Jonava. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 68 psl. ↑ Jonava. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, 125 psl. [taisyti] Literatūra Jonavos kraštas: ten, kur teka Lietuva…

: fotoalbumas. – Kaunas: V studija, 2008. – 96 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-737-32-2 [taisyti] Nuorodos Vikisritis: Jonava Jonava.

Mūsų Lietuva, T. 2. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. - 358 psl. Jonavos rajono savivaldybės svetainė (lietuvių, anglų k.) Miesto vartai (informacinis portalas apie Jonavos miestą) Jonava.net (informacinis portalas jonaviečiams) Apie Jonavos miestą, istoriją (Miesteliai.lt informacija) Jonavos turizmo informacijos centro svetainė Jonavos krašto muziejus Jonavos žemėlapis Jonavos Autobusų Parkas Vikižodynas [taisyti] Video Naciai užgrobia Jonavą (1941 m.) [taisyti] Galerija Jonavos rajono savivaldybė Skarulių Šv. Onos bažnyčia Pagrindinė (Jono Basanavičiaus) gatvė Ramybės skveras „Šviesos bokštas“ - miesto simbolis Jonavos geležinkelio tiltas Santarvės aikštė Santarvės aikštės fontanai Jonavos tiltas Senųjų miesto laiptų fragmentas Monumentas žydų genocido vietoje Karių kapinės Sąjūdžio aikštė Jonavos turgus v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Jonavos rajone Bukonys | Jonava | Kulva | Panoteriai | Rukla | Šilai | Šveicarija | Upninkai | Užusaliai | Žeimiai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.

php?title=Jonava&oldid=3626855" Kategorijos: Vertingi straipsniaiJonava

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Jieznas        Jieznas nuo kelio į Merkinę Jieznas 54°35′50″N 24°10′30″E / 54.59722°N 24.175°E / 54.59722; 24.175 (Jieznas)Koordinatės: 54°35′50″N 24°10′30″E / 54.59722°N 24.175°E / 54.59722; 24.175 (Jieznas) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Kauno apskritis Savivaldybė: Prienų rajono savivaldybė Gyventojų (2010): 1 300 Altitudė: 109 m Pašto kodas: LT-59058 Vikiteka: JieznasVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) Vardininkas: Jiẽznas Kilmininkas: Jiẽzno Naudininkas: Jiẽznui Galininkas: Jiẽzną Įnagininkas: Jieznù Vietininkas: Jieznè rus. Езно[1][2] Jieznas – miestas Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, 15 km į rytus nuo Prienų. Seniūnijos centras, yra 3 seniūnaitijos: Centro, Mokyklos, Vilniaus. Miesto pietiniame pakraštyje telkšo Jiezno ežeras, teka Jieznelės upelis. Yra paštas. Turinys 1 Istorija 1.1 Pavadinimo kilmė 2 Architektūra 3 Gyventojai 3.1 Žymūs žmonės 4 Sportas 5 Literatūra 6 Šaltiniai 7 Nuorodos [taisyti] Istorija Pirmasis rašytinis šaltinis, kuriame minimas Jiezno vardas, yra 1492 m. gruodžio 4 d. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro privilegija – čia minimas didžiojo kunigaikščio Jiezno dvaras ir Jiezno valsčius, nuo 1507 m. privati nuosavybė.

Miestelis pradėjo kurtis XVI a. 2-ojoje pusėje, 1581 m. minimas Jiezno miestelis. 1633 m. Jiezno dvarą nupirko Lietuvos didysis iždininkas Steponas Pacas ir Jieznas ilgainiui (XVII–XVIII a.) tapo Pacų giminės rezidencija. XVI a. pabaigoje buvo evangelikų reformatų bažnyčia, 1634 m. paversta katalikų bažnyčia. Pirmąją Jiezno bažnyčią 1643 m. pastatydino Steponas Kristupas Pacas.

1670 m. pašventinta nauja bažnyčia, pastatyta Lietuvos didžiojo kanclerio K. Z. Paco iniciatyva. XVIII a. pradžioje, per Šiaurės karą, miestelį apiplėšė Švedijos kariuomenė. 1710 m. Jieznas gavo turgų, 1748 m. – prekymečių privilegiją. 1775 m. Pacai pastatydino dvaro rūmus. XVIII a. pabaigoje įkurta parapinė mokykla, 1944–1919 m. progimnazija, dab. Jiezno gimnazija.

1781 m. joje mokėsi 16, 1810 m. – 15 mokinių. 1812 m. Jiezną apiplėšė Napoleono kariauna, nors tuometinis dvaro savininkas Liudvikas Pacas buvo Napoleono adjutantas, prancūzų armijos generolas. L. Pacas rėmė 1831 m. sukilimą, vadovavo sukilėlių korpusui, bet nuslopinus sukilimą priverstas bėgti užsienin. 1837 m. Jiezno dvaras sudegė. XIX a. antroje pusėje – 1950 m. Jiezno valsčiaus centras. Sparčiai plėstis ėmė XIX a. antroje pusėje nutiesus kelią Kaunas – Druskininkai. XX a. pradžioje Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Jieznas buvo tapęs kovų židiniu. 1919 m. vasario 10-13 d. čia vyko dideli mūšiai tarp lietuvių, kuriems padėjo vokiečiai, ir bolševikų. Raudonoji Armija buvo užėmusi Vilnių ir ruošėsi žygiui į Kauną, bet Jiezne sutiko didelį pasipriešinimą: lietuviai puolė bolševikus, bet dėl mažesnių pajėgų pralaimėjo mūšį, žuvo 18 savanorių, keliolika pateko nelaisvėn.

Vasario 13 d. sulaukę pastiprinimo lietuviai sumušė bolševikus ir privertė juos trauktis. Tai buvo svarbi pergalė tolesnei Kauno gynybai. 1930 m. veikė lentpjūvė, garo malūnas, buvo 18 krautuvių. [3]1939 m. įsteigta biblioteka [4] Po Antrojo pasaulinio karo Jiezno apylinkėse veikė Tauro apygardos Geležinio Vilko ir Dzūkų rinktinių partizanai. Žuvusiesiems 1989 m. pastatytas kryžius, 1991 m. – paminklas. 1952–1960 m. Jiezno rajono centras. 1956 m. gruodžio 28 d. Jieznas gavo miesto teises.

Sovietmečiu veikė čiužinių siuvimo fabrikas, Kauno elektros variklių gamyklos filialas, traktorių remonto dirbtuvės. Yra palaikomojo gydymo ligoninė, pirminės sveikatos priežiūros centras, muzikos mokykla, specialioji internatinė mokykla, kultūros namai, vaikų globos namai, kuriais rūpinasi fondas „Jiezno vaikai“. 2002 m. patvirtintas Jiezno herbas. Administracinis-teritorinis pavaldumas XIX a. Jiezno valsčius  ? 1919–1946 m. Alytaus apskritis 1946–1950 m. Prienų apskritis 1950–1953 m. Jiezno apylinkės centras Jiezno rajono centras Kauno sritis 1953–1956 m. 1956–1962 m. rajoninio pavaldumo miestas, Jiezno apylinkės centras 1962–1995 m. Prienų rajonas nuo 1995 m. Jiezno seniūnijos centras Prienų rajono savivaldybė Kauno apskritis [taisyti] Pavadinimo kilmė Jiezno bažnyčia Kadangi daugeliu atvejų vandenvardžiai yra atsiradę pirmiau nei vietovardžiai, todėl ir dėl Jiezno manoma panašiai. Tačiau lieka neaišku, kuris vandenvardis buvo svarbiausias miesto pavadinimui atsirasti – Jiezno ežeras, upelis Jieznelė ar raistas Jieznis. Labiausiai tikėtina, kad pirminis buvo ežero vardas, o iš jo jau kilo miesto, upės ir raisto pavadinimai. XX a. pradžioje gyvenvietė buvo rašoma Jeznas [5] arba Jėznas. Kalbininko K. Būgos nuomone, ežero pavadinimo šaknis yra jotvingiška. Liaudies etimologija pasakoja, kad Jiezno ežeras buvo labai gilus, ir jo dugno nieks nepasiekdavo.

Sakydavo, kad jis be dugno. Iki Pacų Jieznas priklausė Jakaterinos palikuonims. Vieną kartą puotaudami prie ežero jie nutarė įsitikinti, ar tikrai ežeras be dugno. Nėrė vienas – nepasiekė dugno, antras – taip pat. Pagaliau nėrė trečias ir ilgai neišnėrė.

Visi nuščiuvę laukė. Pagaliau jis išniro ir sušuko: Есть дно! („Yra dugnas!“). Nuo to laiko ežerą vadino Jiezno vardu, o miestelis taip pat liko Jieznas. [taisyti] Architektūra Miestelio gatvių tinklas – taisyklingas stačiakampis, su baroko laikotarpiui būdinga išryškinta kompozicine ašimi. Jiezno centrinėje dalyje suformuota keturkampė aikštė. Barokinė dvibokštė Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1670 m., perstatyta 1772 m., stačiakampio plano, vienanavė, su kripta. Bažnyčios viduje išliko vertinga sienų tapyba (1770-1772 m., nežinomas italų dailininkas), du žalvariniai varpai (1770 m. ir 1878 m.) Buvusioje Jiezno dvaro sodyboje, statytoje XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pirmoje pusėje, išliko Pacų rūmų, kurie garsėjo puošnumu ir prabanga, vakarinis korpusas (po 1953 m. rekonstrukcijos pakeistas), kumetynas, ūkinis pastatas ir mišraus plano parkas, įkurtas XVIII a. pirmoje pusėje. [6] Yra Lietuvos savanorių kapai.

[taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1719 m. ir 2001 m. 1719 m. 1795 m. 1865 m.*[2] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[7] 50 372 333 1 255 989 1 803 1970 m.sur. 1974 m.[8] 1976 m.[9] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 1 658 2 400 2 500 1 854 1 883 1 476 * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Pacai, didikai, rezidavę Jiezne XVII–XVIII a. Nikodemas Silvanavičius (1834–1919), Peterburgo dailės akademijos dailininkas, kurį laiką gyvenęs Jiezne, nutapė paveikslą bažnyčiai „Mykolas Arkangelas“ (1875 m.). Paveikslas „Lietuvaitė iš Jiezno“ eksponuojamas Palangos gintaro muziejuje. Vincas Grigaliūnas-Glovackis (1885–1964), karininkas; Jonas Asevičius-Acukas (1885–1976), karininkas; Ramutis Karmalavičius (g. 1952), literatūros tyrinėtojas. [taisyti] Sportas FK Jieznas (futbolas) [taisyti] Literatūra Jiezno jaunieji partizanai, 1952–1954 m. (sud. Antanas Ragavičius). – Kaunas: Arx Baltica, 2010. – 119 p.: iliustr.

– ISBN 978-9955-39-092-3 [taisyti] Šaltiniai ↑ Езно. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 11А (22) : Евреиновы — Жилон. С.-Петербургъ, 1894., 567 psl. (rus.) ↑ 2,0 2,1 Езно. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство).

СПб, 1865, 161 psl. (rus.) ↑ Jieznas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, 661 psl. ↑ Jiezno biblioteka ↑ http://lithuanianphilately.com/postal-history/jeznas.html ↑ Jieznas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005, 661 psl. ↑ Jieznas. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A — J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 689 psl. ↑ Jieznas.

 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 61 psl. ↑ Jieznas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, 120 psl. [taisyti] Nuorodos Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia Jieznas.

Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 392 psl. v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Prienų rajone Ašminta | Balbieriškis | Išlaužas | Jieznas | Naujoji Ūta | Pakuonis | Prienai | Stakliškės | Šilavotas | Veiveriai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Jieznas&oldid=3608272" Kategorija: Jieznas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Gelgaudiškis        Gelgaudiskio dvaro rūmai Gelgaudiškis 55°04′50″N 22°58′30″E / 55.08056°N 22.975°E / 55.08056; 22.975 (Gelgaudiškis)Koordinatės: 55°04′50″N 22°58′30″E / 55.08056°N 22.975°E / 55.08056; 22.975 (Gelgaudiškis) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Marijampolės apskritis Savivaldybė: Šakių rajono savivaldybė Gyventojų (2010): 1 879 Altitudė: 51 m Pašto kodas: LT-71085 Vikiteka: GelgaudiškisVikiteka lenk. Giełgudyszki rus. Гѣльгудышки[1] vok. Gelgudischken Gelgaudiškis – miestelis Šakių rajono savivaldybės teritorijoje, 15 km į šiaurę nuo Šakių, kairiajame Nemuno krante. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Mokyklos ir Nemuno). Turinys 1 Geografija 1.1 Aplinkinės gyvenvietės 2 Istorija 3 Architektūra 3.1 Pavadinimo kilmė 4 Gyventojai 5 Žymūs žmonės 6 Sportas 7 Šaltiniai 8 Nuorodos [taisyti] Geografija Miestas įeina į Panemunių regioninio parko teritoriją. Į rytus nuo miesto plytinčiame Gelgaudiškio miško parke auga storiausia Lietuvoje eglė – skersmuo 104 cm, aukštis 42,6 m. Miške yra pažintinis pėsčiųjų takas, atsiveria paukščių regykla. Yra molio telkinys. [taisyti] Aplinkinės gyvenvietės Skirsnemunė 5 km Branduoliškiai 5 km Jurbarkas 14 km Voniškiai 7 km ŠAKIAI 15 km Bizieriai 14 km [taisyti] Istorija Archeologiniai kasinėjimai rodo, kad čia jau gyventa V a. – X a. 4 km į vakarus nuo Gelgaudiškio yra I tūkstantmečio pirmosios pusės – XV a. Maštaičių piliakalnis. XV a. pabaigoje čia būta Skirsnemunės dvaro, kurį apie 1413–1414 m. įkūrė Jurgis Gedgaudas.

Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras 1504 m. rugpjūtį Gedigaudiškio palivarką kartu su didele giria padovanojo savo raštininkui didikui Jonui Sapiegai – ši data laikoma Gelgaudiškio įkūrimo data. Nuo XVI a. dvaro savininkais buvo Sapiegos, Masalskiai, Oziemblovskiai, Gelgaudai, Zabielos, Čartoriskiai. 1578 m. jau minimas Gelgaudiškio miestelis, tada pastatyta medinė bažnyčia, 1691 m., 1789 m. perstatyta, 1864 m. sudegė. 1635 m. Gelgaudiškis gavo turgaus privilegiją. 1655 m. Gelgaudiškį nusiaubė Švedijos kariuomenė. XVIII a. pabaigoje dvaras skilo į Aukštojo ir Žemojo Gelgaudiškio dvarus. XVIII a. pabaigoje Užnemunę užėmus Prūsijai, Gelgaudiškį įsigijo vokiečių Koidelių (vok. Keudell) giminė.

1819 m. veikė parapinė mokykla, 1837 m. atkurta, apie 1867 m. pertvarkyta į valsčiaus mokyklą, nuo 1822 m. – evangelikų mokykla. Per 1831 m. sukilimą ties Gelgaudiškiu per Nemuną kėlėsi Antanas Gelgaudas su savo kariuomene. [2] XIX a. viduryje miestelis priklausė Rusijai. 1842–1846 m. ant Nemuno šlaito pastatyti neoklasicistiniai Gelgaudiškio dvaro rūmai, XIX a. pabaigoje pertvarkytas parkas, kurio centre atsirado aikštė, į kurią suėjo 8 alėjos. 1863–1950 m. Gelgaudiškis buvo valsčiaus centras.

1868 m. pastatyta Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia. Iki XX a. pradžios Gelgaudiškis buvo privati valda. 1864–1904 m. lietuviškos spaudos draudimo metais Gelgaudiškio apylinkėse spaudą platino kun. Pranciškus Būčys, M. Čelkis, S. Čerkys, A. Grybas, J. Kybartas. 1905 m. streikavo apie 400 Gelgaudiškio ir apylinkių dvarų darbininkų.

Per Pirmąjį pasaulinį karą įkurta ir dar kurį laiką po Antrojo pasaulinio karo Gelgaudiškio centre veikė vaikų prieglauda. 1927 m. atidaryta pašto agentūra. Veikė viena didžiausių Lietuvoje plytinė. 1920 m. įsteigta pradžios mokykla, nuo 1945 m. progimnazija, 1949 m. septynmetė, nuo 1952 m. Gelgaudiškio vidurinė mokykla. 1946 m. įsteigta biblioteka. Po Antrojo pasaulinio karo Gelgaudiškio apylinkėse veikė Tauro apygardos Žalgirio rinktinės Lietuvos partizanai. 1957–1999 m. veikė ligoninė, dab. liko ambulatorija. Yra Šakių meno mokyklos filialas, Gelgaudiškio specialioji mokykla, vaikų lopšelis – darželis, kultūros centras. 1958 m. gegužės 15 d. Gelgaudiškis tapo miesto tipo gyvenviete.

2003 m. patvirtintas Gelgaudiškio herbas. Administracinis-teritorinis pavaldumas 1919–1950 m. Gelgaudiškio valsčiaus centras Šakių apskritis 1950–1953 m. Gelgaudiškio apylinkės centras Šakių rajonas Kauno sritis 1953–1958 m. 1958–1995 m. miesto tipo gyvenvietė, Gelgaudiškio apylinkės centras nuo 1995 m. Gelgaudiškio seniūnijos centras Šakių rajono savivaldybė Marijampolės apskritis [taisyti] Architektūra Miestelio gatvių tinklas stačiakampis. Svarbiausi statiniai: 1868 m. pastatyta mūrinė neogotikinė Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčia, jos varpas išlietas 1695 m., meistras S. Šoris. XIX a. neoklasicistinė dvaro sodyba su prancūziškuoju parku, valstybės saugomas kultūros paveldo paminklas: 1846 m. statyti vienaukščiai mūriniai dvaro rūmai, ilgo stačiakampio plano, su dviem kampiniais rizalitais ir flygeliu, pagrindinio fasado portikas su dviem jonėniškomis kolonomis. Viduje – aplink du vestibiulius pusiau amfiladiškai išdėstytos patalpos, salių plafonai ir durys dekoruotos moderno stiliaus ornamentais. Kiti dvaro pastatai: kumetynas, svirnas, oranžerija, virtuvė, oficina, bokštas, tvartas, rūsys. [taisyti] Pavadinimo kilmė XV a. pradžioje Jurgis Gedgaudas dabartinio miesto apylinkėse buvo pasistatęs pilį ir įkūręs Skirsnemunės dvarą.

XV a. pabaigoje čia buvo Gedgaudų palivarkas ir vadinosi Gedigaudiškiu (pirmąkart tokiu vardu minimas 1504 m.), kuris XVI a. pabaigoje tapo lengviau ištariamu Gelgaudiškiu (minimas nuo 1599 m.). [taisyti] Gyventojai 1599 m. miestelyje buvo 12, kaime – 20 dūmų. 1827 m. Aukštajame Gelgaudiškyje buvo 45, Žemajame – 176 gyventojai. Demografinė raida tarp 1827 m. ir 2001 m. 1827 m. 1893 m.*[1] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[3] 1970 m.sur. 231 3 700 691 613 1 212 1 732 1977 m.[4] 1979 m.sur. 1985 m.[5] 1989 m.sur. 2001 m.sur. - 1 900 2 018 2 310 2 724 2 029 - * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Gelgaudiškyje gimė: Edgaras Pilypaitis, Šakių rajono politinis bei visuomenės veikėjas. [taisyti] Sportas FK Gelgaudiškis (futbolas) [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Гѣльгудышки.

Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 9А (18) : Гравилат — Давенант. С.-Петербургъ, 1893., 949 psl. (rus.) ↑ Kazys Misius ir kiti. Gelgaudiškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 511 psl. ↑ Gelgaudiškis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A — J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 543 psl. ↑ Gelgaudiškis.

 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 37 psl. ↑ Gelgaudiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 595 psl. [taisyti] Nuorodos Gelgaudiškis. Mūsų Lietuva, T. 3. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966.

• 311 psl. Gelgaudiškio svetainė Gelgaudiškio istorija v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Šakių rajone Barzdai | Gelgaudiškis | Griškabūdis | Kiduliai | Kriūkai | Kudirkos Naumiestis | Lekėčiai | Lukšiai | Plokščiai | Sintautai | Slavikai | Sudargas | Šakiai | Žemoji Panemunė | Žvirgždaičiai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Gelgaudi%C5%A1kis&oldid=3608266" Kategorija: Gelgaudiškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Gargždai        Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia Gargždai 55°42′50″N 21°24′10″E / 55.71389°N 21.40278°E / 55.71389; 21.40278 (Gargždai)Koordinatės: 55°42′50″N 21°24′10″E / 55.71389°N 21.40278°E / 55.71389; 21.40278 (Gargždai) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Klaipėdos apskritis Savivaldybė: Klaipėdos rajono savivaldybė Įkūrimo data: 1253 Meras: Sigitas Karbauskas Gyventojų (2011): 18 032 Plotas: 12,21 km² Tankumas (2011): 1 477 žm./km² Pašto kodas: LT-96001 Tinklalapis: [1] Vikiteka: GargždaiVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (3 kirčiuotė) Vardininkas: Gargždaĩ Kilmininkas: Gargždų̃ Naudininkas: Gargždáms Galininkas: Gárgždus Įnagininkas: Gargždaĩs Vietininkas: Gargžduosè lenk. Gorżdy rus. Горжды[1][2], rus. Гордж vok. Garsden Apie kaimą Mažeikių rajone žr. Gargždai (Mažeikiai). Gargždų muitinė, 1921 m. Gargždai – miestas vakarų Lietuvoje, Klaipėdos apskrityje, vakariniame Minijos krante. Miesto šiaurinė riba eina išilgai automagistralės  A1  Vilnius–Kaunas–Klaipėda , miestas nutolęs 17 km į rytus nuo Klaipėdos uostamiesčio.

Klaipėdos rajono savivaldybės administracinis centras, Gargždų seniūnija, yra aplinkinės Dauparų-Kvietinių seniūnijos centras. Yra paštas (LT-96001), Gargždų parkas, stovi medinė Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia (pastatyta 1941 m.). Stambesnės įmonės: AB „Geonafta“, AB „Gargždų statyba“, UAB „Gargždų mida“, UAB „Mars“, UAB „Hidrostatyba“, UAB "Litana ir Ko" ir kt. Miesto pietvakariuose yra Gargždų karjeras ir kiti smulkūs vandens telkiniai, kolektyviniai sodai. Turinys 1 Istorija 1.1 Pavadinimo kilmė 2 Švietimo ir ugdymo įstaigos 3 Gyventojai 3.1 Žymūs žmonės 4 Sportas 4.1 Krepšinis 4.2 Futbolas 5 Miestų partnerystė 6 Šaltiniai 7 Literatūra 8 Nuorodos [taisyti] Istorija Žmonių čia gyventa nuo žalvario amžiaus. Istoriniuose šaltiniuose Gargždai pirmą kartą minimi 1253 m. Ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte. XV a. gyvenvietė persikėlė į vakarinį Minijos upės krantą. Jos urbanistinė struktūra buvo linijinė. Gargždų dvaras minimas nuo XVI a., priklausė Žemaitijos seniūnams Kęsgailoms. Gyvenvietė iki pat XVIII a. priklausė dvarui.

1534–1540 m. pastatyta pirmoji medinė katalikų Gargždų bažnyčia. Nuo 1563 m. minimas Gargždų valsčius. 1597 m. Gargždai pirmą kartą pavadinti miestu. 1600 m. sausio 8 d. karalius Zigmantas Vaza suteikė Gargždams prekymečių ir turgų privilegiją. Gargždai tapo svarbiausiu prekybos punktu su Klaipėda. 1639 m. karalius Vladislovas Vaza Gargždų miestelyje, kaip ir Palangoje, leido įsikurti žydams, turėti savo sklypus, statyti namus, atidaryti krautuves, užsiimti įvairiais verslais. Tai paskatino miestelio augimą ir klestėjimą, ką įrodo ir rasti Gargždų lobiai.

XVII–XVIII amžiai dėl karų ir maro Gargždams buvo sudėtingi. 1786 m. sudegė beveik visas miestas. 1792 m. suteiktos miesto teisės ir herbas. XIX a. Gargždai buvo klestintis pasienio miestas, vystėsi prekyba, amatai. Tai buvo kultūrinis ir religinis centras. Pirmojo pasaulinio karo metu sudegė beveik visas miesto centras. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo naujas Gargždų gyvavimo etapas – miestas tapo Kretingos apskrities valsčiaus centru.

Miestelio gatvėms suteikti pavadinimai: Minijos, Klaipėdos, Prezidento A. Smetonos, o turgaus aikštei – Rinkos aikštės vardas. Kūrėsi įvairios organizacijos. Be įvairių parduotuvėlių, arbatinių ir kepyklų, čia XX a. pirmojoje pusėje veikė vartotojų bendrovė „Minija“, kooperatyvas „Talka“, Liaudies bankas. 1935 m. pastatyta skerdykla. Gargžduose ir jo apylinkėse veikė du vandens malūnai. Minijos upe ir Vilhelmo kanalu į Klaipėdos uostą buvo plukdomos popiermalkės. 1931–1939 m. per miesto centrą nutiestas Žemaičių plentas. 1939 ir 1941 m. miestą vėl suniokojo gaisrai.

1941 m. birželio 24 d. Gargžduose įvyko pirmosios žydų žudynės – čia sušaudyta 201 žydas. Sovietmečiu Gargždai toliau augo. 1952 m. tapo Klaipėdos rajono centru, nors turėjo tik miestelio statusą. Nuo 1958 m. gegužės 15 d. Gargždai buvo miesto tipo gyvenvietė, 1965 m. rugpjūčio 25 d. tapo miestu. Sovietmečiu pastatytas statybinių medžiagų kombinatas, metalo apdirbimo įmonė „Pajūris“.

1967 m. prijungta dalis Kulių ir Laugalių kaimų. 1997 m. patvirtintas dabartinis Gargždų herbas. [3] Administracinis-teritorinis pavaldumas XIX a. Gargždų valsčiaus centras  ? 1918–1920 m. Kretingos apskritis 1920 m. Telšių apskritis 1920–1947 m. Kretingos apskritis 1947–1950 m. Klaipėdos apskritis 1950–1952 m. Gargždų apylinkės centras Klaipėdos rajonas Klaipėdos sritis 1952–1953 m. Klaipėdos rajono centras 1953–1958 m. 1958–1965 m. miesto tipo gyvenvietė, Gargždų apylinkės centras 1965–1995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Gargždų apylinkės centras 1995– Gargždų seniūnija, Dauparų-Kvietinių seniūnijos centras Klaipėdos rajono savivaldybės centras Klaipėdos apskritis [taisyti] Pavadinimo kilmė Miesto vardas tikriausiai kilęs nuo bendrinio žodžio gargždas („graužas, žvirgždas, žvyras“). 1253 m. akte minimi kaip Garisda.

[taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos Gargždų Vaivorykštės gimnazija 2 vidurinės mokyklos: Gargždų Kranto vidurinė mokykla Gargždų Minijos vidurinė mokykla Gargždų ugdymo centras Naminukas 3 mokyklos-darželiai: „Ąžuoliukas“, „Gintarėlis“ ir „Saulutė“ Gargždų vaikų muzikos mokykla Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centras Jono Lankučio viešoji biblioteka [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2011 m. 1833 m. 1862 m.*[2] 1868 m. 1890 m. 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1939 m. 1 050 1 222 1 547 2 804 3 360 4 700 5 800 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1974 m. 1976 m.[4] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 1 527 7 520 8 100 8 900 10 000 12 511 15 020 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. - 15 659 15 895 16 087 16 307 16 461 18 032 - * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma Gargžduose 2010 m. gyvena 9000 vyrų 8045 moterų. [taisyti] Žymūs žmonės Jonas Lankutis (1925–1995), literatūrologas Eduardas Vilkas (1935–2008), ekonomistas ir politikas Alvydas Jokubaitis (g. 1959), filosofas Arminas Narbekovas (g. 1965), olimpinis futbolo čempionas Marius Prekevičius (g. 1984), pasaulio krepšinio jaunimo čempionas futbolininkai, buvę ir esami Lietuvos rinktinės nariai: Andrius Jokšas, Romas Mažeikis, Tomas Tamošauskas, Ričardas Zdančius, Darius Žutautas, Giedrius Žutautas, Raimondas Žutautas, Vaidotas Žutautas [taisyti] Sportas [taisyti] Krepšinis BC Gargždai-Bremena [taisyti] Futbolas FK Banga Gargždai FK Bangelė Gargždai FK Garsta Gargždai GMT-83 Gargždai SK Taškas Gargždai [taisyti] Miestų partnerystė Ylava, Lenkija Gargždų miestas yra Baltijos miestų sąjungos narys. [taisyti] Šaltiniai ↑ Горжды. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 9 (17) : Гоа — Гравер. С.-Петербургъ, 1893.

, 224 psl. (rus.) ↑ 2,0 2,1 Горжды. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 663 psl. (rus.) ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=47099 ↑ Gargždai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas).

Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 578 psl. [taisyti] Literatūra Gargždų krašto žmonės tūkstantmečių sandūroje (sud. Erika Zulanienė). – Kaunas: UAB Judex, 2004. – 108 p. – ISBN 9955-581-19-0 Gargždų istorija LDK laikotarpiu (sud. Egidijus Miltakis). – Klaipėda: leidybos grupė „Druka“, 2009. – 239 p. – ISBN 978-609-404-038-2 [taisyti] Nuorodos Vikižodynas Miesto svetainė Klaipėdos rajono savivaldybė Gargždų bendruomenė v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Klaipėdos rajone Agluonėnai | Dovilai | Endriejavas | Gargždai | Judrėnai | Kretingalė | Plikiai | Priekulė | Slengiai | Veiviržėnai | Vėžaičiai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Garg%C5%BEdai&oldid=3641237" Kategorija: Gargždai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Elektrėnai        Elektrėnai 54°47′10″N 24°39′40″E / 54.78611°N 24.66111°E / 54.78611; 24.66111 (Elektrėnai)Koordinatės: 54°47′10″N 24°39′40″E / 54.78611°N 24.66111°E / 54.78611; 24.66111 (Elektrėnai) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Vilniaus apskritis Savivaldybė: Elektrėnų savivaldybė Gyventojų (2010): 13 664 Plotas: 21 km² Tankumas (2010): 651 žm./km² Altitudė: 95 m Pašto kodas: LT-26001 Vikiteka: ElektrėnaiVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Elektrė́nai Kilmininkas: Elektrė́nų Naudininkas: Elektrė́nams Galininkas: Elektrė́nus Įnagininkas: Elektrė́nais Vietininkas: Elektrė́nuose Elektrėnai – miestas Vilniaus apskrityje, piečiau nuo automagistralės  A1  Vilnius–Kaunas–Klaipėda , apie 47 km į vakarus nuo Vilniaus. Elektrėnų savivaldybės ir seniūnijos centras. Miestas įsikūręs Elektrėnų marių šiauriniame krante. Stovi Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia (pastatyta 1996 m.), Elektrėnų literatūros ir meno muziejus (nuo 1977 m.), socialinės globos namai, vaikų globos namai, paštas (LT-26001), sporto centras, atrakcionų parkas „Vaikų pasaulis“. Veikia šiluminė jėgainė (nuo 1962 m.), virš miesto iškyla 3 jos kaminai (du 250 m aukščio ir vienas 150 m). Mieste yra 3 seniūnaitijos: Centro seniūnaitija: Elektrėnų miesto Šviesos g. 22 ir 26 namai, Trakų g., Draugystės g. poriniai (nuo 20) ir neporiniai (nuo 9) namai; Naujamiesčio seniūnaitija: Elektrėnų miesto Šarkinės g., Atgimimo a., Alinkos g., Aukštamiškio g., Ąžuolyno g., Budinės g., Dubijos g., Dvaro g., Ginėjos g., Grigaičių g., Pušų g., Raistinės g., Sabališkių g., Samanykščio g., Šaltinio g.; Senamiesčio seniūnaitija: Elektrėnų miesto Šviesos g. (išskyrus 22 ir 26 namus), Sodų g., Taikos g., Draugystės g. 1–8 ir poriniai nuo 10 iki 18 namai, Rungos g., Elektrinės g., Obenių g., Žvejų g., Pušų g., Marių g. Turinys 1 Istorija 1.1 Pavadinimo kilmė 2 Prekybos centrai 3 Švietimo ir ugdymo įstaigos 4 Gyventojai 4.1 Žymūs žmonės 5 Sportas 6 Miestų partnerystė 7 Šaltiniai 8 Nuorodos [taisyti] Istorija Lietuvos elektrinė Elektrėnai įkurti 1960 m. laukuose pradėjus statyti šiluminę jėgainę. Bendrojo plano, kuriame vyrauja blokiniai namai, autoriai – architektai Kazimieras Bučas ir Birutė Kasperavičienė. Pirmajam namui pamatai pakloti 1960 m. birželio 29 d. Kadangi jėgainės įrengimams aušinti reikia vandens, netoliese užtvenkta Strėva ir užlieti čia buvę Perkūnkiemio, Raistinės ir kiti kaimai. 1961 m. liepos 18 d. iškilmingai padėtas kertinis Lietuvos elektrinės akmuo.

1962 m. balandžio 19 d. Elektrėnai tapo miesto tipo gyvenviete. 1962 m. davė srovę pirmasis 150 MW energetinis blokas, 1972 m. paleistas paskutinis, aštuntasis (300 MW). 1999 m. patvirtintas Elektrėnų herbas. Administracinis-teritorinis pavaldumas 1960–1962 m.  ? Vievio rajonas 1962 m. balandis–gruodis miesto tipo gyvenvietė 1962–1995 m. Trakų rajonas 1995–1999 m. Elektrėnų seniūnijos centras Trakų rajono savivaldybė Vilniaus apskritis nuo 1999 m. Elektrėnų savivaldybės centras [taisyti] Pavadinimo kilmė Kadangi miestas kūrėsi aplink šiluminę jėgainę (Lietuvos VRE, tuo metu didžiausią elektrinę Lietuvoje), gaminančią elektros energiją, todėl gyvenvietė 1962 m. balandžio 19 d. buvo pavadinta elektros vardu su lietuviška priesaga „-ėnai“. [taisyti] Prekybos centrai Elektrėnuose dirba 1 „Maxima“ XX, 1 „Iki“, 1 pigių prekių parduotuvė „Cento“, 1 prekybos centras „Rimi“ ir 1 parduotuvė „Supernetto“.[1] „Norfa“ tinklo parduotuvės mieste nėra. [taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos Nuo marių kranto matoma Elektrėnų bažnyčia „Versmės“ gimnazija Pagrindinė mokykla:„Ažuolyno“ Vidurinė mokykla: Elektrėnų vidurinė mokykla (rusakalbių) Elektrėnų pradinė mokykla 2 mokyklos-darželiai: „Pasaka“ ir „Žiogelis“ „Jaunimo“ mokykla VšĮ Elektrėnų profesinio mokymo centras Savivaldybės viešoji biblioteka (įkurta 1968 m.) [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1965 m. ir 2001 m. 1965 m.[2] 1970 m.sur. 1976 m.[3] 1979 m.sur. 1985 m.[4] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 4 500 6 730 7 800 8 466 13 200 15 871 14 050 Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Elektrėnuose gimę du geriausi Lietuvos ledo ritulininkai – Darius Kasparaitis (1972–) ir Dainius Zubrus (1978–). [taisyti] Sportas SC Energija (ledo ritulys) FK Elektrėnai (futbolas) Elektrėnų ledo rūmai Buriavimas ties Elektrėnais [taisyti] Miestų partnerystė Žovkva, Ukraina Nowy Dwor Mazowiecki, Lenkija Forli, Italija Biukligo kraštas, Austrijos Respublika Mardu miestas, Estijos Respublika Šiovdės savivaldybė, Švedijos karalystė [taisyti] Šaltiniai ↑ [1] Retai.net: Rimi Baltic atidarė 100-jąją parduotuvę Supernetto ↑ Elektrėnai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A — J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 470 psl. ↑ Elektrėnai.

 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis-Garibaldžio, 291 psl. ↑ Elektrėnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 502 psl. [taisyti] Nuorodos Elektrėnai. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 505 psl. Vikižodynas Svarbiausios gyvenvietės Elektrėnų savivaldybėje Beižionys | Elektrėnai | Gilučiai | Kazokiškės | Kietaviškės | Pastrėvys | Semeliškės | Vievis v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.

php?title=Elektr%C4%97nai&oldid=3608252" Kategorija: Elektrėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Eišiškės        Miesto bažnyčia Eišiškės 54°10′10″N 24°59′50″E / 54.16944°N 24.99722°E / 54.16944; 24.99722 (Eišiškės)Koordinatės: 54°10′10″N 24°59′50″E / 54.16944°N 24.99722°E / 54.16944; 24.99722 (Eišiškės) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Vilniaus apskritis Savivaldybė: Šalčininkų rajono savivaldybė Gyventojų (2010): 3 575 Plotas: 7 km² Tankumas (2010): 511 žm./km² Altitudė: 159 m Pašto kodas: LT-17017 Vikiteka: EišiškėsVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Eĩšiškės Kilmininkas: Eĩšiškių Naudininkas: Eĩšiškėms Galininkas: Eĩšiškes Įnagininkas: Eĩšiškėmis Vietininkas: Eĩšiškėse rus. Эйшишки[1][2] Eišiškės – miestas Šalčininkų rajone, 33 km į pietvakarius nuo Šalčininkų, aukštumoje prie sienos su Baltarusija. Seniūnijos centras, 8 seniūnaitijos (Akacijų, A. Mickevičiaus, Gegužės 3-osios, Jono Pauliaus II, Naujoji, Rodūnės, Vasario 16-osios, Vilniaus). Urbanistikos paminklas. Mieste stovi Eišiškių Kristaus Karaliaus Žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1852 m.), veikia 2 gimnazijos: S. Rapolionio dėstomąja lietuvių kalba ir Eišiškių, dėstomąja lenkų kalba, biblioteka (nuo 1936 m.), paštas. Netoli miesto yra Eišiškių piliavietė – XIV a. mūrinės pilies griuvėsiai. Turinys 1 Geografija 2 Istorija 2.1 Pavadinimo kilmė 3 Miestų partnerystė 4 Architektūra 4.1 Piliavietė 5 Gyventojai 5.1 Žymūs žmonės 6 Šaltiniai 7 Nuorodos 8 Galerija [taisyti] Geografija Miestas įsikūręs nedidelėje Eišiškių plynaukštėje (Lydos plynaukštės dalis), tarp Merkio kairiojo intako Versekos aukštupio ir jos intako Dumblės slėnių. Eišiškes sudaro dvi dalys, šiaurinė dalis vadinama Jurzdika, pietinė dalis – senąja (istorine) miesto dalimi. Plentais  105  Pirčiupiai–Eišiškės ,  126  Šalčininkai–Butrimonys–Eišiškės ,  127  Babriškės–Varėna–Eišiškės  pasiekiami Vilnius, Varėna. 2 km į rytus nuo miesto stovi Eišiškių hidroelektrinė.

[3] [taisyti] Istorija Didžioji sinagoga (apie 1911-1914 m.) Vilniaus gatvė (apie 1915-1917 m.) Eišiškių gatvė 2010 m. Eišiškės – sena istorinė jotvingių gyvenvietė. XIII a. viduryje svarbios kelių sankryžos apsaugai pastatyta aptvarinė pilis. Iki XIV a. pabaigos Eišiškių pilis apleista. XIV a. Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose Eišiškės vadinamos miestu. Prie Vytauto sutarties, pasirašytos su kryžiuočiais 1384 m., kabojo antspaudas su užrašu „Wesisken“, kurį istorikai iššifruoja kaip „Eišiškės“ (vokiečiai rašė Eykschissken). XIV–XV a. Eišiškės priklausė Vytauto žmonos Onos Vytautienės tėvui Sudimantui.

XIV a. pab.- XV a. pr. pastatyta pirmoji Eišiškių bažnyčia. Nuo XIV a. 2-osios pusės minimas didžiojo kunigaikščio Eišiškių dvaras. 1433 m. miestelį ir bažnyčią sudegino Švitrigailos kariuomenė, jis atstatytas šiek tiek kitoje vietoje, bet bažnyčia liko senojoje. XV a. viduryje-antroje pusėje Eišiškės išsiplėtė, tapo vienu svarbiausių LDK miestų.

1453 m. čia posėdžiavo Lietuvos Ponų Taryba, po 1564-1566 m. reformų rinkosi bajorų seimeliai, veikė pilies teismas. Apie 1500 m. pastatyta antroji bažnyčia, parapinės bažnyčios filija. Nuo 1524 m. veikė parapinė mokykla. Nuo 1529 m. Eišiškės minimos neprivilegijuotų LDK miestų sąraše.

Miestas nukentėjo per XVII a. viduryje vykusius karus. Sudegė abi bažnyčios (parapinė 1700 m. atstatyta), sunyko mokykla. 1672 m. ar 1673 m. miesteliui suteikta turgaus ir trijų prekymečių privilegija. 1706 m. miestą ir bažnyčią sudegino švedai. 1738 m. buvo 56 namai.

1769-1774 m. veikė atkurta mokykla, 1777-1790 m. buvo rotušė. 1781 m. pastatyta medinė sinagoga. 1791-1796 m. apskrities centras, kuriame rinkdavosi bajorų seimeliai. Eišiškės nukentėjo per Targovicos konfederaciją, 1794 m. sukilimą ir per 1812 m. prancūzmetį. 1814 m. mieste buvo 67 sodybos, iš jų 41 žydų.

1827 m. Eišiškėse įkurdintas Rusijos imperijos kariuomenės dalinys. 1830 m. piliavietėje pastatytas optinio telegrafo Peterburgas-Varšuva bokštas. 1836 m. sudaryti miestelio planai. 1863 m. įsteigta ligoninė, 1866 m. – taikos teismo būstinė. 1865 m. miesto didžioji dalis sudegė. 1868 m. buvo 15 smuklių, 37 krautuvės, vyko didžiausi pietryčių Lietuvoje prekymečiai.

1879 m. leista statyti vieną, 1893 m. ir antrą degtukų fabriką. 1895 m. vėl sudegė apie 2/3 miestelio namų. 1920 m. Eišiškes okupavo Lenkija, jos buvo valsčiaus centras. 1939 m. miestą grąžinus Lietuvai atidaryta ligoninė, veikė vidurinė mokykla.

Per nacių okupaciją 1941 m. vokiečių administracijos įsakymu prie Eišiškių sušaudyta apie 3500 žmonių, iš jų 3446 žydai. 1943-1944 m. Eišiškių gyventojus lietuvius terorizavo Armijos Krajovos daliniai. Miestas nukentėjo 1944 m. liepos 11-13 d. per Raudonosios armijos puolimą. 1944 m. pabaigoje – 1953 m. Eišiškių valsčiuje veikė Lietuvos partizanai, iš pradžių Geležinio vilko rinktinė, vėliau Dzūkų grupė. 1950 m. Eišiškėms vėl suteiktos miesto teisės, nuo 1981 m. – kolūkio centrinė gyvenvietė. Veikė Vilniaus odinės galanterijos fabriko, nuo 1966 m. Vilniaus pramonės kombinato siuvimo cechas, ligoninė.[4] 1997 m. patvirtintas Eišiškių herbas. Administracinis-teritorinis pavaldumas 1791–1795 m.  ? Eišiškių apskrities centras Vilniaus vaivadija 1920–1939 m. Eišiškių valsčiaus centras Lydos apskritis Naugarduko vaivadija (Lenkija) 1939–1940 m. Valkininkų apskritis 1940–1941 m. Trakų apskritis 1941–1944 m. Eišiškių apskrities centras 1944–1950 m. Trakų apskritis 1950-1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Eišiškių apylinkės centras Eišiškių rajono centras Vilniaus sritis 1953–1972 m. 1972–1995 m. Šalčininkų rajonas nuo 1995 m. Eišiškių seniūnijos centras Šalčininkų rajono savivaldybė Vilniaus apskritis [taisyti] Pavadinimo kilmė Vietovės pavadinimas siejamas su Lietuvos didiko Karijoto sūnaus Aikšto (Eikšos) vardu, gyvenusio čia XIV a. viduryje. Manoma, kad būtent jis (Aikštas, Eikšys, Eišys ar Eikša) įkūrė Eišiškes.

Tai nurodo ir Lietuvos metraštis, nors gali būti, jog gyvenvietės būta dar anksčiau. [taisyti] Miestų partnerystė Vyškuvas, Lenkija Koršė, Lenkija [taisyti] Architektūra Miesto planas stačiakampis, centras rekonstruotas 1750-1765 m. pagal klasicizmo architektūros principus. Ryškus ir radialinio plano elementai. Trijų pagrindinių gatvių sankryžoje keturkampė aikštė.

Eišiškių mažesniojoje dalyje, vadinamojoje Jurzdikoje stovi klasicistinių formų Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia ir varpinė, statytos 1852 m., architektas – karo inžinierius ir istorikas Teodoras Narbutas. Varpinė paaukštinta 1929 m. Istorinėje dalyje vyrauja XIX a. pab.- XX a. pirmosios pusės vienaukščiai gyvenamieji namai. Dvi atskiros miesto dalys yra susiformavusios dar XIII a. – XIV a. pabaigoje abipus Versekos upės. Pietinė komplekso dalis yra didesnė.

Buvusi turgaus aikštė su aplinkinėmis gatvelėmis nuo 1969 m. – Lietuvos urbanistikos paminklas.[5] [taisyti] Piliavietė Pagrindinis straipsnis – Eišiškių pilis. Eišiškių piliavietė Eišiškių pilies griuvėsiai XII–XIV a. Eišiškių piliavietė yra daugiau kaip už kilometro nuo miesto bažnyčios, prie plento į Šalčininkus. Išlikę pylimai, gynybinio pilies bokšto pamatai. Tai XIV a. mūrinės pilies griuvėsiai.

Žinoma, kad iš šios pilies Vytautas Didysis parašė keletą laiškų. Piliavietėje yra išlikusių XIX a. pirmosios pusės Peterburgo-Varšuvos optinio telegrafo pastatų liekanų. [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1820 m. ir 2001 m. 1820 m. 1885 m.*[2] 1897 m.sur. 1904 m.*[1] 1921 m. 1938 m. 1959 m.sur.[6] 333 706 3 196 1 000 2 382 3 188 2 532 1970 m.sur. 1974 m.[7] 1976 m.[8] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. - 3 481 3 600 3 700 3 467 3 789 3 765 - * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Stanislovas Rapolionis (~1485–1545), gimė netoli Eišiškių.

Tai vienas lietuvių raštijos pradininkų, mokslus baigė Vitenbergo universitete 1542–1544 m., tai pirmasis Karaliaučiaus universiteto teologijos profesorius. Palaidotas greta Prūsijos kunigaikščio Karaliaučiuje. Jurgis Eišiškietis, Vilniaus magistras, preceptorius, rūpinosi privačios mokyklos įsteigimu Vilniuje, mokslus baigė Vitenbergo universitete 1541–1546 m. Ona Vytautienė, Vytauto Didžiojo žmona. [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Эйшишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 40 (79) : Шуйское — Электровозбудимость. С.-Петербургъ, 1904., 213 psl. (rus.) ↑ 2,0 2,1 Эйшишки.

Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 849 psl. (rus.) ↑ Donatas Baniulis. Eišiškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 372 psl. ↑ Algimantas Miškinis. Eišiškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 372 psl. ↑ Algimantas Miškinis Rytų Lietuvos miestui ir miesteliai l Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 2 kn. l Vilnius 2002. ↑ Eišiškės. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A — J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 463 psl. ↑ Eišiškės.

 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis-Garibaldžio, 262 psl. ↑ Eišiškės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 493 psl. [taisyti] Nuorodos Eišiškės. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 303 psl. [taisyti] Galerija Eišiškių bažnyčia Eišiškių bažnyčia v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Šalčininkų rajone Akmenynė | Baltoji Vokė | Butrimonys | Dainava | Dieveniškės | Eišiškės | Gerviškės | Jašiūnai | Kalesninkai | Pabarė | Poškonys | Šalčininkai | Turgeliai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Ei%C5%A1i%C5%A1k%C4%97s&oldid=3608250" Kategorija: Eišiškės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Kitos reikšmės – Dusetos (reikšmės). Dusetos        Dusetos 55°44′50″N 25°50′4″E / 55.74722°N 25.83444°E / 55.74722; 25.83444 (Dusetos)Koordinatės: 55°44′50″N 25°50′4″E / 55.74722°N 25.83444°E / 55.74722; 25.83444 (Dusetos) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Utenos apskritis Savivaldybė: Zarasų rajono savivaldybė Įkūrimo data: 1519 m. Gyventojų (2010): 794 Altitudė: 120 m Pašto kodas: LT-32029 Vikiteka: DusetosVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (3b kirčiuotė) Vardininkas: Dùse­tos Kilmininkas: Dusetų̃ Naudininkas: Dusetóms Galininkas: Dùse­tas Įnagininkas: Dusetomìs Vietininkas: Dusetosè lenk. Dusiaty rus. Дусяты[1] vok. Dustädt, Dussiaten Dusetos – miestas Zarasų rajono savivaldybės teritorijoje, 25 km į vakarus nuo Zarasų, Sartų regioniniame parke, prie Šventosios upės (aukštupy vadintos Duseta), Sartų ežero pietinėje pakrantėje. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Kregždynės ir Šeškamiesčio). Dusetų urbanistinis draustinis (specifinė ilga, paežere išsidėsčiusi planinė ir erdvinė struktūra, architektūros paminklai).

Veikia Dusetų Kazimiero Būgos gimnazija (su kraštotyros muziejumi nuo 1975 m.), Dusetų specialioji mokykla, biblioteka (nuo 1937 m.), muzikos mokykla, paštas, skulptūrų parkas (įrengtas 2008 m. vasarą prie seniūnijos), žirgynas. Ant ežero nuo 1905 m. kasmet vyksta žirgų lenktynės, yra hipodromas. Įkurtas Dusetų kraštovaizdžio draustinis. Turinys 1 Istorija 1.1 Pavadinimo kilmė 2 Architektūra 3 Žirgų lenktynės 4 Gyventojai 4.1 Žymūs žmonės 5 Šaltiniai 6 Nuorodos [taisyti] Istorija Dusetos upė minima XIII a. kryžiuočių kronikose. Dusetos minimos nuo 1519 m. Išaugo iš Radvilų dvarui priklausančio kaimo (dabar Didžiadvaris), 1580 m. (kitais šaltiniais[2] – 1585 m., kai nusipirko iš Jurgio Radvilos) atiteko Motiejui Rudaminai, nuo XVIII a. pabaigos iki 1831 m. priklausė Pliateriams.

Miesteliu vadinamos nuo XVI a. pradžios, nuo 1686 m. vadinamos miestu. Nukentėjo per švedų karus. 1530 m. minima Dusetų žydų bendruomenė. 1806 m., 1862 m., 1868 m., 1905 m. ir 1910 m. Dusetos degė. 1519 m. pastatyta medinė bažnyčia (perstatyta 1774 m.). 1530 m. įsteigta parapinė mokykla. 1776 m. mokyklai pastatytas pastatas, bet 1825 m. jis sudegė. 1825 m. pastatytas naujas parapinės mokyklos pastatas, išlikęs iki mūsų dienų. 1823 m. Dusetose buvo 3 skyrių mokykla, nuo 1865 m. valdinė pradžios mokykla, nuo 1928 m. 6 skyrių pradinė mokykla, nuo 1940 m. progimnazija, nuo 1951 m. vidurinė mokykla. 1831 m. ir 1863 m. Dusetų apylinkėse veikė sukilėliai.

1831 m. Dusetų dvaras priklausė Cezariui Plateriui, kuris buvo E. Platerytės pusbrolis, ir pastaroji būtent Dusetose pradėjo savo sukilėlės veiklą. Nuslopinusi sukilimą caro valdžia iš Pliaterų atėmė Dusetas ir sugriovė dvaro rūmus. XIX a. pabaigoje buvo platinama draudžiamoji lietuvių spauda, įsteigta slaptų lietuvių mokyklų (1883 m. vienoje jų mokėsi 30 mokinių). 1896 m. atidarytas paštas. 1905 m. susikūrė ginkluotas valstiečių raitelių ir pėstininkų būrys. 1919 m. ties Dusetomis vyko vietos partizanų ir Lietuvos kariuomenės kovos su Raudonosios armijos daliniais. 1935 m. veikė pieninė, 2 garo malūnai, saldainių fabrikėlis.

Dusetiškiai dalyvavo 1941 m. Birželio sukilime, sukilėliai birželio 23 užėmė miestelį. Po Antrojo pasaulinio karo apylinkėse kovojo Vytauto apygardos Lokio rinktinės Lietuvos partizanai. Miesto teises Dusetos gavo 1950 metais. 1937 m. įkurta biblioteka, 1947 m. įsteigta ligoninė, 1981 m. ambulatorija, vaistinė, 1951 m. atidaryti kultūros namai.

[3] 1980 m. prie Sartų ežero kranto užfiksuotas didžiausias paros kritulių kiekis šalyje (250 mm). 1999 m. patvirtintas Dusetų herbas. Administracinis-teritorinis pavaldumas XX a. tarpukaris Dusetų valsčiaus centras Zarasų apskritis 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas Duseto rajono centras Vilniaus sritis 1953–1959 m. 1959–1995 m. Zarasų rajonas nuo 1995 m. Dusetų seniūnijos centras Zarasų rajono savivaldybė Utenos apskritis [taisyti] Pavadinimo kilmė Miesto vardas – hidroniminis, nuo Dusetos upės daugiskaitos (Duseta buvo vadinamas Šventosios aukštupys). XX a. tarpukariu minimos kaip Dusėtos. Liaudyje pasakojame, kad kartą pas dvarponį atvažiavęs bičiulis arklių pirkti. Jis liepęs tarnui paduoti svečio arkliams kviečių ėsti.

Kadangi dvarponio būta godaus, jis liepęs grūdus į vieną sietą supilti. Tarnas, pamatęs kad arkliai ėsdami pjaunąsi, įpylęs grūdus į du sietus. Tai pamatęs dvarponis įtūžęs ir išvaręs tarną iš namų. Tuomet šis apsigyvenęs netoliese, sukūręs šeimą, kuri vis didėjo ir pagaliau išaugusi gyvenvietė. Kai tarną paklausdavę už ką šis buvęs išvarytas, tas sakydavęs „Už du sietus“, tad ir naująją gyvenvietę pavadinę Dusetomis.

Kai kas mano, kad Dusetų vardas kilęs nuo to, kad statant šioje vietoje bažnyčią buvusios tik dvi gryčios arba dvi sėtos. Yra tokių, kurie pavadinimą kildina nuo žodžio „dusinti“ ir pasakoja istoriją apie užpultą plėšikų poną ir jo dusinimą, nelaimėlio išsigelbėjimą ir po to pono lėšomis pastatytą bažnyčią ir Dusetomis pavadintą miestelį. [taisyti] Architektūra Miesto planas radialinis: pastatai stovi palei gatves, kurios sueina į išplėstos gatvės pavidalo aikštę. Plentai Dusetas jungia su Utena, Zarasais, Svėdasais, Obeliais, Užpaliais, Švenčionėliais. Mieste stovi 1888 m. pastatyta Dusetų Švč. Trejybės bažnyčia su varpine (architektas Ustinas Golinevičius). Išlikusi XVIII a. barokinė varpinė (architektas A. Paraka). 1928 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas, 1949 ar 1952 m. nugriautas, 1989 m. atstatytas.

Yra paminklai kraštiečiams poetui Pauliui Širviui, kalbininkui Kazimierui Būgai (1985 m., skulptorius Bronius Vyšniauskas), I. Užkurnio stogastulpis-paminklas P. Širviui (nuo 1995 m.). Veikia dailės galerija (atidaryta 1995 m.). [taisyti] Žirgų lenktynės Nuo XIX a. pradžios žiemą Dusetose ant Sartų ežero vyksta žirgų lenktynės. Nuo 1905 metų jos vyksta kasmet, 1955 m. paskelbtos respublikinėmis. Žiūrovų patogumui važiuotojai pradėjo lenktyniauti ratu, o nuo 1933 metų lenktynių takas įrengiamas kaip hipodrome – elipsės formos. Kartais dėl prastų meteorologinių sąlygų jos organizuojamos ne ant Sartų ežero ledo, o šalia esančiame hipodrome.

Šventė sutraukia po keliasdešimt tūkstančių žiūrovų iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Sovietmečiu lenktynių nugalėtojams buvo skiriamas kosmonauto A. Leonovo įsteigtas TSRS lakūnų kosmonautų prizas. Šventės ant Sartų ledo tradiciškai organizuojamos nuo 1905 metų, tačiau žinoma, kad pirmosios jų buvo surengtos dar XIX amžiuje. Pasakojama, kad lenktynių ant Sartų ežero pradžia buvusi tokia: Dusetose gyvenęs piktas ponas. Kartą pas jį atėjęs baudžiauninkas su gražuole nuotaka. Ponui ji patikusi, ir jis sugalvojęs paveržti merginą.

Ponas pasiūlęs vaikinui palenktyniauti žirgais ant ežero ledo. Varžybų nugalėtojui turėjo atitekti mergina. Ponas pasikinkė savo eikliausius žirgus, o vaikinas lenktyniavo su sena kumele, kuria ir buvo atvažiavęs miestelin. Nežinia, kaip ten buvę, bet vaikinas laimėjo. Ponas baisiai perširdęs ir liepęs nugalėtoją nuplakti. Tačiau tuo metu ežero ledas po pono kojomis lūžęs ir gelmė jį prarijusi kartu su rogėmis ir žirgais. [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1811 m. ir 2007 m. 1811 m. 1865 m.*[1] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[4] 1970 m.sur. 907 450 1 278 1 164 1 806 1 600 1974 m.[5] 1976 m.[6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2007 m. 1 500 1 500 1 357 1 184 914 824 * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Dusetose gimė arba gyveno: Elena Aižinienė-Atkočiūnaitė, chorvedė Albertas Broga, dailininkas Kazimieras Būga, kalbininkas Algimantas Vladas Garsys, JAV jūrų pėstininkų pulkininkas Antanas Gruodis, Lietuvos energetikos sistemos kūrėjas Antanas Ilčiukas, choro dirigentas, kompozitorius Justinas Kibirkštis, karinis veikėjas, 1918 m. organizavo Dusetų valsčiaus savivaldybę Kęstutis Macijauskas, karininkas, flotilės admirolas Romualdas Malakauskas, pedagogas ir chorvedys Antanas Petravičius, Dusetų klebonas Emilija Pliaterytė, 1831 m. kovo 29 d. Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią Benjaminas Sakalauskas, 1990–1995 m. Dusetų miesto ir apylinkės tarybos pirmininkas Algimantas Petras Dieninis, 1989–1994 m. Dusetų miestelio viršaitis.

Aktyvus sąjūdžio dalyvis. Organizuodavo Sartų lenktynes. Dusetų pagrindinėje mokykloje mokėsi poetas Paulius Širvys (1920–1979). [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Дусяты. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 145 psl. (rus.) ↑ Сцыпіёны і Ліманты ↑ Dusetos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 229 psl. ↑ Dusetos.

Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A — J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 448 psl. ↑ Dusetos. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis-Garibaldžio, 202 psl. ↑ Dusetos. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 474 psl. Dusiaty. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack). Warszawa, 1881, 230 psl. (lenk.) Dusiaty.

Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 1 (Abablewo — Januszowo). Warszawa, 1900, 454 psl. (lenk.) Dusetos. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 580 psl. [taisyti] Nuorodos Miesto istorija Dusetos Dusetų svetainė Kraštotyros muziejus Žirgų lenktynės v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Zarasų rajone Antalieptė | Antazavė | Degučiai | Dusetos | Imbradas | Salakas | Suviekas | Turmantas | Zarasai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Dusetos&oldid=3638757" Kategorijos: Sartų regioninis parkasDusetos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Kitos reikšmės – Druskininkai (reikšmės). Druskininkai        Druskininkai 54°1′10″N 23°58′20″E / 54.01944°N 23.97222°E / 54.01944; 23.97222 (Druskininkai)Koordinatės: 54°1′10″N 23°58′20″E / 54.01944°N 23.97222°E / 54.01944; 23.97222 (Druskininkai) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Alytaus apskritis Savivaldybė: Druskininkų savivaldybė Gyventojų (2010): 16 107 Plotas: 24 km² Tankumas (2010): 671 žm./km² Altitudė: 110 m Pašto kodas: LT-66001 Vikiteka: DruskininkaiVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Drùski­nin­kai Kilmininkas: Drùski­nin­kų Naudininkas: Drùski­nin­kams Galininkas: Drùski­nin­kus Įnagininkas: Drùski­nin­kais Vietininkas: Drùski­nin­kuose rus. Друскеники[1][2] Druskininkai – miestas-kurortas pačiuose Lietuvos pietuose, Alytaus apskrityje, 60 km į pietus nuo Alytaus. Druskininkų savivaldybės centras. Visus metus veikiantis balneologinis, purvo ir klimatinis kurortas, seniausias (nuo 1794 m.) ir didžiausias Lietuvos kurortas. Druskininkų senamiestis yra urbanistikos paminklas. Mieste yra 3 šventyklos, miesto kapinės, 8 sanatorijos, daug poilsio centrų, viešbučiai, viešoji biblioteka, Druskininkų centrinė ligoninė (Balainės miške), poliklinika, paštas (naujieji pašto rūmai pastatyti 1980 m., architektas V. Banikovas), keli parkai. Per Nemuną nutiestas Druskininkų tiltas, šiuo metu statomas dar vienas tiltas, sujungsiantis Druskininkų senamiestį su kairiajame Nemuno krante esančia Baltašiške.

Turinys 1 Geografija 1.1 Gamta 1.2 Klimatas 1.3 Miesto dalys 2 Istorija 2.1 Pavadinimo kilmė 3 Kurortas 3.1 Istorija 3.2 Gydymo veiksniai 3.3 Gydymo centrai 4 Architektūra ir kultūra 5 Švietimo ir ugdymo įstaigos 6 Miestų partnerystė 7 Gyventojai 7.1 Žymūs žmonės 7.2 Garbės piliečiai 8 Susisiekimo plėtra 9 Sportas 9.1 Futbolas 9.2 Golfas 10 Šaltiniai 11 Nuorodos 11.1 Istorija 11.2 Žiniasklaida 12 Nuotraukos [taisyti] Geografija Druskininkų kurortas yra pietinėje Lietuvos dalyje, 95,14 m virš jūros lygio, dešiniajame Nemuno upės krante. Apsuptas gražių, ekologiškai švarių Dzūkijos pušynų, smėlynų ir ežerų. Vienam miesto gyventojui tenka 2,1 ha miško. Aukščiausia miesto vieta – sveikatingumo (K. Dineikos) parkas (105 m virš jūros lygio), žemiausia – Nemuno krantas ties fizioterapijos gydykla.

Druskininkus bendra vakarų – rytų kryptimi 3,5 km supa Nemunas. Į jį įteka Ratnyčia (Ratnyčėlė), kuri 2 km prateka per kurorto rytinę dalį, iš pietų į šiaurę. Pietinėje miesto dalyje tyvuliuoja Druskonio ežeras, Vijūnėlio tvenkinys ir Mergelių akių ežerėlis. Rytinėje kurorto dalyje – „Saulės takas“ (Ratnyčia; autorius Algirdas Valavičius, architektas V. Urnevičius), tvenkinys su kaskadinėmis maudyklėmis, yra „Žilvino“ takas. [taisyti] Gamta Nors Druskininkų šilai ir toli nuo jūros, bet juose taip pat yra kopų. Tik čia jos nepanašios į pajūrio – tai žemyninės kopos, apaugusios pušynais. Dzūkijos kopose auga kerpšiliai. Juose vyrauja kadagiai.

Žemė padengta ištisu kerpių kilimu. Kerpšiliuose daug vaistinių augalų: arkliauogių, čiobrelių, jonažolių, daug grybų. Miškuose vyrauja pušys, didelė biologinė įvairovė, daug sparnuočių: vieversių, stulgių, baltanugarių genių, jūrinių erelių, pelėdų, apuokų. Druskininkų šiluose sutinkama retų vabzdžių: ūsuotųjų dailidžių, paprastųjų raganosių, aštuoniataškių auksvabalių. Pušynuose, saulės įšildytose vietose, dažnai aptinkami: vikrusis driežas, paprastasis žaltys, gluodenai. Dažniausiai visų pastebimas žvėrelis – paprastoji voverė.

Miško pakraščiuose, palaukėse sutinkamas pilkasis kiškis. Yra plėšrūnų: rudoji lapė, po skarotomis eglėmis gyvena mangutai, sutinkami Dzūkijos miškuose vilkai, lūšys, šernai. Stambiausias pušynų žvėris – briedis. Stirnas galima sutikti prie upelių ar palaukių. Druskininkų miškai vilioja ne tik grybautojus, bet ir uogautojus.

Miškuose gausu mėlynių, bruknių, aviečių, šaltalankio uogų. [taisyti] Klimatas Druskininkų klimatas pasižymi palankiomis klimatoterapinėmis ir rekreacinėmis sąlygomis. Vyrauja kalvotas, daubotas reljefas, gausu vidutinių ir mažų ežerų. Vidutinė maksimali oro temperatūra vasarą (birželį, liepą ir rugpjūtį) – aukštesnė negu 22 °C. Per metus vidutiniškai iškrenta 661 mm kritulių.

Vėjo greitis kurorte liepos-rugsėjo mėnesiais yra 2,4–2,6 m/s. Vyrauja pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų, o žiemą pučia pietryčių, rytų ir pietvakarių vėjai. [taisyti] Miesto dalys Baltašiškė (šiaurėje, vienintelė miesto dalis kairiajame Nemuno krante) Kalviškės (arba Melnyčia; šiaurės rytuose) Kloniškės (pietuose) Raigardas (pietuose) Ratnyčia (pietryčiuose) Senamiestis (miesto centrinė dalis) [taisyti] Istorija Druskininkai XIX a. Napoleono Ordos piešinys Miestas patenka į jotvingių genties gyventos teritorijos ribas. Druskininkai – labai senas kurorto tradicijas turinti gydomoji vietovė. Rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1635 m. Šie duomenys aptikti Pervalko dvaro (Baltarusija) inventorių knygose. Druskininkų kaimas minimas 1765 m. Mineraliniai šaltiniai žinomi nuo XVIII amžiaus pradžios. Čia savo gydomąją veiklą pradėjo vietos valstietis Pranas Suraučius (Sūrutis arba Sūrmetis). Sužinojęs apie mineralinius vandenis karalius Stanislovas Augustas 1789 m. apsilankė Druskininkuose ir įsakė ištirti mineralinių vandenų savybes, tačiau įsakymas liko neįvykdytas.

1794 m. birželio 20 d. Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis paskelbė Druskininkus gydomąja vietove. Analogišką dekretą 1837 m. pasirašė Rusijos imperatorius Nikolajus I (kartu priimtas plėtros planas). 1850 m. Druskininkuose poilsiavo ir koncertavo įžymus lenkų kompozitorius St. Moniuška. 1863 m. Druskininkų apylinkėse veikė sukilėlių būriai. Numalšinus sukilimą 1865 m. Druskininkai buvo perduoti pulkininkui K. Štrandmanui.

Svarbus kurorto gyvenimo įvykis – geležinkelio Sankt Peterburgas–Varšuva atidarymas 1862 metais. 1871 m. gaisras sunaikino didesnę miesto dalį, o 1884 m. sudegė gydyklos. 1893 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1899 m. pradėjo veikti naujos maudyklės Ratnyčios upėje, plaukti garlaivis į Gardiną. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Druskininkuose pastatyta keletas mažų sanatorijų, vasarnamiai (panašaus stiliaus į to meto Europos kurortus). Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse kurorte lankėsi 18 600 poilsiautojų. Kilus karui Druskininkai tapo smarkių mūšių arena.

Pusė miestelio buvo sugriauta. Lenkų valdymo metais (1920–1939 m.) kurortas lėtai vystėsi. 1937 m. čia poilsiavo tik 11 047 žmonės. Druskininkuose mėgo atostogauti tuometinis Lenkijos diktatorius (1926–1935) maršalas J. Pilsudskis. 1930 m. atkurtas kurortas. 1939 m. Raudonoji armija okupavo Druskininkus, miestelis nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio priklausė Baltarusijos TSR. 1940 m. rugsėjo 7 d. Druskininkai atiteko Lietuvai.

1941 m. birželio 23 d. vokiečiai užėmė Druskininkus. 1944 m. liepos 14 d. miestas vėl okupuotas sovietų. 1946 m. Druskininkams suteiktos miesto teisės. 1952 m. gruodžio 22 d. tapo srities pavaldumo, o 1953 m. gegužės 28 d. respublikinio pavaldumo miestu.

Miestas buvo plečiamas pagal 1957 m. (architektai A. Mačiulis ir kt.), 1978 m. (architektai P. Janulis ir kt.), 2000 m. (architektai S. Čereškevičius, N. Dičiuvienė, V. Stauskas ir kt.) bendruosius planus. 1960 m. pastatytas „Turisto“ viešbutis (architektas A. Sprindys), 1978 m. „Raigardo“ universalinė parduotuvė (architektas E. Beinortas). 1990 m. balandžio 5 d. demokratiškai išrinkta 1-oji Nepriklausomos Lietuvos Druskininkų miesto taryba ir valdyba. XX a. 10-ajame dešimtmetyje prie miesto prijungta Ratnyčia. 1994 m. patvirtintas Druskininkų herbas. Administracinis-teritorinis pavaldumas XIX a. 2-oji pusė  ?  ? Gardino gubernija 1919 m. Druskininkų valsčiaus centras Alytaus apskritis 1920–1939 m. Gardino apskritis Balstogės vaivadija (Lenkija) 1939 m. spalis – 1940 m. sausis Pariečės rajonas Balstogės sritis (Baltarusija) 1940 m. sausis–rugpjūtis Gardino sritis (Baltarusija) 1941–1946 m. Alytaus apskritis 1946–1950 m. apskrities pavaldumo miestas, Druskininkų valsčiaus centras Varėnos apskritis 1950–1952 m. rajoninio pavaldumo miestas Druskininkų rajono centras Vilniaus sritis 1952–1953 m. — srities pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras 1953–1955 m. — respublikinio pavaldumo miestas, Druskininkų rajono centras 1955–1995 m. — respublikinio pavaldumo miestas 1995–1999 m. — Druskininkų miesto savivaldybė Alytaus apskritis 1999– — Druskininkų savivaldybės centras [taisyti] Pavadinimo kilmė Kurį laiką buvo manyta, kad Kryžiuočių ordino kronikose minimi Salzininken buvo Druskininkai (vok. Salz – druska), tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai Šalčininkai. Dabar manoma, kad gyvenvietės pavadinimas galėjo kilti nuo bendrinio žodžio druskininkas (užsiimantis su druska susijusia veikla, verslu), kuris yra gana retas. [taisyti] Kurortas [taisyti] Istorija Dar XVIII a. sūriuosius vandenis Druskininkuose gydymui ėmė naudoti vietos gydytojas P. Sūrutis. Jis dideliuose kubiluose šildydavo sūrių šaltinių vandenį ir po to išpilstęs į mažus buteliukus, vandeniu gydė ligonius.

1789 m. Druskininkus aplankė Ldk Stanislovas Poniatovskis, kurio įsakymu ~1790 m. rūmų gydytojas ėmė tirti mineralinių vandenų gydomąsias savybes. Kurortas įkurtas 1794 m. birželio 20 d., kai Stanislovas Augustas Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Tai pirmasis ir didžiausias kurortas Lietuvoje. Pirmasis šaltinių tyrinėtojas buvo Gardino farmacininkas Rumelis, kuris 1830 m. ištyrė kelis mineralinių vandenų šaltinius. Vėliau šį darbą tęsė VU profesorius I. Fonbergas, kuris pasiūlė caro vyriausybei steigti kurortą. 1837 m. patvirtintas kurorto steigimo projektas ir Dopelmejerio kurorto plėtros planas, 1838 m. atidaryta pirmoji sanatorija – 12 vonių gydykla. 1843 m. gydėsi apie 2000 žmonių, XIX a. pabaigoje – apie 5000 žmonių kasmet. Daug kurortinių pastatų ir vasarnamių sudegė per 1863, 1871, 1884 m. gaisrus. [taisyti] Gydymo veiksniai Svarbiausias kurorto natūralus gydomasis veiksnys – įvairios mineralizacijos (mažos, vidutinės, didelės ir sūrmai), chloridiniai natrio-kalcio-magnio vandenys.

Mineraliniai vandenys naudojami įvairioms balneologinėms procedūroms ir gėrimui. Druskininkų kurorto gydomojo purvo vonios, aplikacijos ir tamponai ruošiami iš durpių, kurių drėgmė 63 proc., pH – 6,4 ir susiskaidymas – 83 proc. Kurorto klimatui būdingos miškingos lygumos, kontinentinės zonos ypatybės. Čia didelė oro jonizacija (-0,63), švelnus ir šiltas mikroklimatas (vidutinė oro temperatūra +7,5 °C, sąlyginė oro drėgmė 70 proc., vyrauja pietvakarių vėjai, kurių vidutinis greitis 2 m/s), dėl to teigiami klimato veiksniai naudojami ir klimatoprofilaktikai (grūdinimuisi). Kurorto mineraliniai vandenys ir purvas (kasamas Didžiasalio durpyne, Lazdijų raj.) efektyviai gydo sąnarių, stuburo, kvėpavimo, širdies ir kraujotakos, nervų sistemos, ginekologijos, skrandžio, kepenų, žarnyno ir odos ligas. Buteliuose išpilstytas vanduo yra silpnesnės mineralizacijos, tačiau puikiai atgaivina ir suteikia organizmui reikalingų mikroelementų. Trykšta 12 mineralinio vandens šaltinių („Grožis“, „Sūrutis“, „Aušra“, „Druskonis“, „Rasa“, „Druskininkai“, „Dzūkija“ ir kiti).

[taisyti] Gydymo centrai Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus. Veikia gydyklos, sanatorijos, paslaugų centrai: sanatorijos: „Belorus (Baltarusija)“; „Dainava“; „Draugystė“; „Eglė“; „Lietuva“ (1973 m.; architektai V. Balčiūnas, A. Paslaitis, A. Aronas, L. Raškauskas ir kt.); „Nemunas“ (1970 m.; architektai E. Tamoševičius ir P. Adomaitis); „Saulutė“ (vaikų reabilitacijos sanatorija); „Sūrutis“; sveikatos ir poilsio centras „SPA Vilnius“ (1976 m. sanatorija „Vilnius“; architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas); Druskininkų gydykla (Vilniaus g. 11; 1954 m.); senoji gydykla (Vilniaus g. 7; 1896 m.), viena pirmųjų Europoje; 2006 m. gruodžio 26 d. atidarytas vandens pramogų parkas 1980 m. pastatytos balneologijos ir fizioterapijos gydyklos vietoje (1980 m. architektai Aušra Šilinskienė ir Romualdas Šilinskas, 2006 m. rekonstrukcijos architektai K. Kisielius ir V. Kančiauskas); 2011 m. rugpjūčio mėnesį atidarytas Druskininkų uždarų kalnų slidinėjimo trasų kompleksas „Snoras Snow Arena“. [taisyti] Architektūra ir kultūra „Girios aido“ muziejus Kurorto muziejus šventyklos: Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (1931 m.); Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia (1910 m.); Druskininkų Dievo Motinos ikonos „Visų liūdinčiųjų Džiaugsmas“ cerkvė (1865 m.); muziejai: M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus, įkurtas 1963 m. Miesto muziejus, įkurtas 1999 m. Miško muziejus „Girios aidas“, įkurtas 1972 m. A. Valavičiaus Ž. Lipšico memorialinis muziejus, įkurtas 1996 m. medinėje Markevičiaus viloje Šv. Jokūbo g. 17 Druskininkų rezistencijos ir tremties relikvijų muziejus, įkurtas 1996 m. vilos: „Imperial“ (Maironio g. 14; 1926 m.) „Omega“ (Maironio g. 16) Radiumo vila (Kosciuškos g. 7) „Maurė“ (Laisvės a. 21) Markevičiaus vila (Šv. Jokūbo g. 17) galerijos: Mažoji galerija, V. K. Jonyno galerija, galerija „Sofa“, parkai: A. Česnulio skulptūrų ir poilsio parkas, Sveikatos parkas, įkurtas 1951 m. buvusio E. Levickos parko vietoje. „Ratnyčėlė“ skulptūros: „Poilsis“ Nemuno pakrantėje (1959 m., skulptorius J. Kėdainis) „Motinystė“ gydymo centro parke (1959 m., skulptorius Bronius Vyšniauskas) „Ratnyčėlė“ prie tilto per Ratnyčią (1959 m., skulptorius Bronius Vyšniauskas) „Prie šaltinio“ (1963 m., skulptorius A. Dimžlys) prie „Eglės“ sanatorijos – „Skrydis“ (skulptorius G. Karalius) ir „Jaunystė“ (skulptorė J. Klemkienė) 1975 m. parko pakraštyje ant Nemuno kranto pastatytas paminklas Čiurlionio 100-ųjų gimimo metinių proga (skulptorius V. Vildžiūnas, architektas R. Dičius), paminklas pastatytas ir Čiurlionio muziejaus sodelyje (skulptorius K. Švažas), 1987 m. pastatytas miesto laikrodis (autorius S. Kuizinas) V. Krėvės biustas Čiurlionio ir Krėvės gatvių sankryžoje (1989 m.; skulptorius V. Ambraziūnas) paminklas Mindaugui (1995 m.; skulptorius Vytautas Kašuba Vandens parkas Mieste yra daug viešbučių, naujas 4 žvaigždučių kempingas, svečių ir poilsio namai, 11 kaimo turizmo sodybų, laisvalaikio centras „Sūkurys“, sporto centras. Vasarą Druskininkuose vyksta teatrų festivalis. [taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos Druskininkų Ryto gimnazija Druskininkų Atgimimo vidurinė mokykla Druskininkų Saulės pagrindinė mokykla Druskininkų švietimo centras Druskininkų sanatorinė mokykla amatų mokykla lopšelis-darželis „Bitutė“ lopšelis-darželis „Žibutė“ Druskininkų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos mokykla Druskininkų Vytauto Kazimiero Jonyno dailės mokykla Druskininkų sporto mokykla [taisyti] Miestų partnerystė Moorhead, Minnesota, JAV Voorschotena, Nyderlandai Elbingas, Lenkija Augustavas, Lenkija [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1891 m. ir 2001 m. 1891 m.[1] 1897 m.sur. 1939 m. 1941 m. 1959 m.sur.[3] 1970 m.sur. 1 070 1 300 1 500 2 100 5 765 8 315 1974 m.[4] 1976 m.[5] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. - 13 400 14 200 12 464 18 943 18 233 - Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės 1877–1889 m. Druskininkuose gyveno įžymus lietuvių dailininkas ir kompozitorius M. K. Čiurlionis (1875–1911), iki 1910 m. jis čia leisdavo vasaras.

Mieste yra jo memorialinis muziejus, 2 paminklai. Skulptorius Žakas Lipšicas (1891–1973), gimęs turtingų Druskininkų žydų šeimoje. Žydų muziejuje yra memorialinė ekspozicija. [taisyti] Garbės piliečiai Antanas Dambrauskas Elena Kvaraciejienė Elena Kriaučiūnaitė Vytautas Kazimieras Jonynas, įrengta jo paveikslų galerija Petras Viščinis Konstantinas Gajauskas Adelbertas Nedzelskis Justinas Karosas Algirdas Valavičius [taisyti] Susisiekimo plėtra Numatomas įspūdingas turistų srauto augimas neišvengiamai verčia investuoti į miesto infrastruktūrą, pritaikant ją didėjantiems transporto srautams. Didelė ir vis didėjanti kurorto svečių dalis keliauja gana didelį atstumą, kurį patogiausia būtų įveikti lėktuvu. Ypač skundžiasi atvykstantieji iš Vakarų Europos, nes būtent jiems tenka įveikti prastus Lenkijos kelius. Todėl imtasi iniciatyvos atnaujinti prieš kelis dešimtmečius sėkmingai eksploatuotą, o šiuo metu tik mėgėjų reikmėms naudojamą Druskininkų aerodromą.

Baigus atnaujinimo darbus čia galės leistis iki 30 tonų ir iki 70 vietų turbopropeleriniai lėktuvai. Druskininkai bus lengvai ir greitai pasiekiami visiems ne tik kaimyninių, bet ir tolimesnių Europos Sąjungos ir kitų šalių turistams. [taisyti] Sportas [taisyti] Futbolas FK Arnika Druskininkai FK Raigardas Druskininkai [taisyti] Golfas Vilkės golfo aikštynas [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Друскеники. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 11 (21) : Домиции — Евреинова. С.-Петербургъ, 1893., 194 psl. (rus.) ↑ Друскенники. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство).

СПб, 1865, 131 psl. (rus.) ↑ Druskininkai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A — J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 432 psl. ↑ Druskininkai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.III: Demokratinis-Garibaldžio, 175 psl. ↑ Druskininkai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985, 459 psl. [taisyti] Nuorodos Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia Druskininkai. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 350 psl. Druskieniki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. II (Derenek — Gżack).

Warszawa, 1881, 167 psl. (lenk.) Druskininkų savivaldybės svetainė Druskininkų miesto žemėlapis Druskininkų miesto žemėlapis 2 Druskininkų apylinkių žemėlapis Informacija apie apgyvendinimą Druskininkuose Druskininkai Online (nuorodų katalogas) Travel.lt [taisyti] Istorija Istorinės nuotraukos Lietuvos valstybės istorijos archyvas: paroda „Druskininkai Lietuvos valstybės istorijos archyvo dokumentuose“ [taisyti] Žiniasklaida Krašto savaitraštis „Druskonis“ „Druskininkų naujienos“ Druskininkų regiono televizija DRT“ Naujienų ir informacijos portalas druskininkiečiams - Druskininkietis.lt [taisyti] Nuotraukos Druskininkų bažnyčios šventorius Miesto pramogų aikštė Iškylautojų garlaivis Nemune Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia Druskininkų bažnyčia žiemą Druskonio ežeras Druskininkų cerkvė Pušyno parkas Vikižodynas v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Druskininkų rajone Druskininkai | Leipalingis | Viečiūnai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Druskininkai&oldid=3641307" Kategorija: Druskininkai