Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Radviliškis              Radviliškis 55°48′20″N 23°33′20″E / 55.80556°N 23.55556°E / 55.80556; 23.55556 (Radviliškis)Koordinatės: 55°48′20″N 23°33′20″E / 55.80556°N 23.55556°E / 55.80556; 23.55556 (Radviliškis) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Šiaulių apskritis Savivaldybė: Radviliškio rajono savivaldybė Meras: Antanas Čepononis Gyventojų (2010): 19 189 Plotas: 17,32 km² Tankumas (2010): 1 108 žm./km² Altitudė: 117 m Pašto kodas: LT-82001 Tinklalapis: www.radviliskis.lt Vikiteka: RadviliškisVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Radvìliškis Kilmininkas: Radvìliškio Naudininkas: Radvìliškiui Galininkas: Radvìliškį Įnagininkas: Radvìliškiu Vietininkas: Radvìliškyje rus. Радзивилишки[1][2] Kitos reikšmės – Radviliškis (reikšmės). Radviliškis – miestas šiaurinėje Lietuvos dalyje, Šiaulių apskrityje, 21 km į pietryčius nuo Šiaulių, Radviliškio kalvagūbryje (115–125 m virš jūros lygio). Radviliškio rajono savivaldybės centras, Radviliškio miesto seniūnija, yra apylinkių seniūnijos centras. Svarbus geležinkelio mazgas ir pramonės centras. Radviliškio geležinkelio mazgas Miesto vakariniu pakraščiu eina geležinkelis Vilnius–Šiauliai, yra Radviliškio geležinkelio stotis. Radviliškis išsidėstęs šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi. Yra Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (pastatyta 1945 m.), pravoslavų cerkvė, kultūros namai, paštas, rajono centrinė ligoninė, vaikų globos namai „Nykštukas“, senosios katalikų kapinės, pravoslavų kapinės, miesto šiaurėje – karių kapinės.

Durpyno rajonas. Turinys 1 Geografija 1.1 Aplinkinės gyvenvietės 2 Istorija 2.1 Pavadinimo kilmė 3 Miestai partneriai 4 Paminklai, lankytinos vietos 5 Švietimo ir ugdymo įstaigos 5.1 Papildomo ugdymo įstaigos 5.2 Bendrojo lavinimo įstaigos 5.3 Ikimokyklinės įstaigos 5.4 Kitos įstaigos 6 Sportas 6.1 Sporto klubai 6.2 Sporto bazės 7 Gyventojai 7.1 Žymūs žmonės 7.2 Garbės piliečiai 8 Ūkis 9 Šaltiniai 10 Nuorodos 11 Nuotraukos [taisyti] Geografija [taisyti] Aplinkinės gyvenvietės ŠIAULIAI – 22 km RYGA - 148 km KLAIPĖDA - 180 km PANEVĖŽYS - 57 km KARALIAUČIUS KAUNAS – 124 km VILNIUS - 180 km [taisyti] Istorija Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje pažymėtos tik svarbios vietos ir Radviliškis jame jau žymimas Radviliškis minimas nuo XVI amžiaus pradžios. 1567 metai laikomi Radviliškio įkūrimo metais, nors kai kurie šaltiniai nurodo dar 1529 metus ar 1539 m., kai kažkoks žemės valdytojas iš radviliškiečio (z Radziwiliszek) skolinosi 100 kapų grašių. XVI a. viduryje vietovė priklausė Šiaulių ekonomijai, kurią valdė Radvilos. Nuo 1577 m. vadinamas miesteliu. 1667 m. Radviliškio dvaras priklausė Vilniaus vaivadai kunigaikščiui Jonušui Radvilai (su 73 valstiečių dūmais). 1687 m. gavo turgaus privilegiją, 1710 m. – miesto teises (nors 1708–1710 m. maro metu išmirė visi gyventojai). XVIII a. Radviliškis pamažu atsigavo, o ypač sparčiai ėmė augti 1868–1870 m. nutiesus Liepojos-Romnų geležinkelio atšaką Daugpilis-Radviliškis ir čia buvo įkurta geležinkelio stotis. Per I pasaulinį karą nutiesus Radviliškio–Tilžės ir Šiaulių–Jelgavos geležinkelius, Radviliškis tapo svarbiu geležinkelio mazgu.

1919 m. lapkričio 22 d. ties Radviliškiu bermontininkai buvo sumušti ir ėmė trauktis iš Lietuvos. 1924–1926 m. suteiktos miesto teisės, 1932 m. patvirtintas kaip II eilės miestas. Sovietmečiu veikė žemės ūkio mašinų gamykla, Panevėžio stiklo fabriko cechas, raštinės reikmenų įmonė, kojinių fabrikas, lokomotyvų ir vagonų depai. 1992 m. patvirtintas Radviliškio herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas XVI a. vidurys  ? Šiaulių ekonomija 1879–1919 m. Radviliškio valsčiaus centras  ? 1919–1947 m. Šiaulių apskritis 1947–1950 m. Radviliškio apskrities centras 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Radviliškio apylinkės centras Radviliškio rajono centras Šiaulių sritis 1953–1995 m. 1995– Radviliškio miesto seniūnija, Radviliškio seniūnijos centras Radviliškio rajono savivaldybės centras Šiaulių apskritis [taisyti] Pavadinimo kilmė Miesto vardas tikrai asmenvardinis, kilęs nuo kadaise vietovę valdžiusių Radvilų pavardės, pridėjus priesaginę galūnę -iškis. [taisyti] Miestai partneriai Nesvyžius, Baltarusija Gnieznas, Lenkija Valga, Estija Grodzisk Mazoviecki, Lenkija Stathelė, Norvegija Lilehameris, Norvegija Valka, Latvija Špajeris, Vokietija Skara, Švedija Karmelis, Izraelis Saint-Seine-L’Abbaye, Prancūzija Vokietijos mieste Špajeris veikia Draugystės su Radviliškiu ratelis[3]. [taisyti] Paminklai, lankytinos vietos Švenčiausios M. Marijos gimimo bažnyčia Švenčiausios M. Marijos gimimo bažnyčia. Stačiatikių cerkvė. Evangelikų liuteronų maldos namai.

Katalikų kapinės. Stačiatikių kapinės. Žydų kapinės. Naujosios miesto kapinės. I Pasaulinio karo karių kapinės. II Pasaulinio karo karių kapinės. Žydų genocido (1941 08 25-26) kapinės. Paminklas Lietuvos kariams – savanoriams, žuvusiems kovoje su bermontininkais 1919 XI ir kapai.

Vėjo malūnas, mūšio objektas 1919 11 12 kovoje su bermontininkais dėl Radviliškio. Paminklas Lietuvos partizanams (1944–1954) ir kapai. Paminkliniai akmenys Lietuvos partizanų išniekinimo vietose. Ąžuolynas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo atminimui įamžinti. Rašytojo Jono Marcinkevičiaus memorialinis muziejus.

Geležinkelio stotis. Obeliskas Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Paminklas pergalei prieš bermontininkus (1919 m.). [taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos [taisyti] Papildomo ugdymo įstaigos Radviliškio dailės mokykla Radviliškio muzikos mokykla Radviliškio YAMAHA muzikos mokykla [taisyti] Bendrojo lavinimo įstaigos Radviliškio Vaižganto mokykla Miesto panorama jaunimo mokykla 2 gimnazijos: Lizdeikos Vaižganto 3 pagrindinės mokyklos: Radviliškio Gražinos pagrindinė mokykla Radviliškio Vaižganto pagrindinė mokykla Radviliškio Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla [taisyti] Ikimokyklinės įstaigos Radviliškio vaikų lopšelis-darželis „Žvaigždutė“ Radviliškio vaikų lopšelis-darželis „Kregždutė“ Radviliškio vaikų lopšelis-darželis „Eglutė“ [taisyti] Kitos įstaigos Radviliškio viešoji biblioteka Lietuvos reabilitacinis profesinio rengimo centras Radviliškio rajono savivaldybės suaugusiųjų ir jaunimo neformaliojo ugdymo centras Demokratijos ir socialinių įgūdžių mokykla „Ateitis“ [taisyti] Sportas [taisyti] Sporto klubai FK Lokomotyvas Radviliškis (futbolas) KK Radviliškis (krepšinis) Karatė klubas „Kentauras“ Radviliškio šachmatų klubas Tinklinio klubas „Žarija“ Kosminio modeliavimo klubas [taisyti] Sporto bazės Radviliškio sporto arena Radviliškio miesto centrinis stadionas Imtynių ir bokso salė [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2009 m. 1823 m. 1868 m.*[2] 1897 m.sur. 1899 m.*[1] 1923 m.sur. 1931 m. 1939 m. 300 469 3 900 4 000 5 464 5 741 6 855 1959 m.sur. 1970 m.sur.[4] 1976 m.[5][6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2009 m. 12 600 16 900 18 900 19 232 21 263 20 339 19 404 * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Radviliškyje gimė: (Mykolas Dobrovolskis) Tėvas Stanislovas (1918–2005) – žymus lietuvių dvasininkas.

Vytautas Tomkus (1940) – aktorius, Lietuvos nusipelnęs artistas, ilgametis Vilniaus dramos teatro aktorius, kino aktorius. Vytautas Juozapaitis (1963) – dainininkas, profesorius, operos ir baleto teatro artistas, TV laidų vedėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jonas Marcinkevičius (1900–1953) – rašytojas, dramaturgas, romanų, apybraižų, apysakų autorius. Žymiausi romanai: „Kražių skerdynės“, „Benjaminas Kordušas“, „Mes ateinam - 3 d.“, „Jis turi mirti“. Rašytojas gimė Radviliškyje, geležinkeliečio šeimoje.

Išlikęs gimtasis namas (jame gyveno iki 1919 metų), įkurta memorialinė ekspozicija. Remigijus Balžekas – nusipelnęs Lietuvos treneris. Treniruoja garsųjį Lietuvos tenisininką Ričardą Berankį. Viktoras Karmonas – Radviliškio Vaižganto gimnazijos mokytojas ekspertas, Raketų kosminio modeliavimo klubo, garsinančio miesto vardą Europoje ir pasaulyje, vadovas. Gediminas Varna-Tiškevičius – operos solistas. [taisyti] Garbės piliečiai Pagal nuostatus Garbės piliečio vardui gauti, jubiliejiniais miesto metais Garbės piliečio vardą galima suteikti trims kandidatams, o kasmetinių miesto gimtadienių metu – vienam kandidatui. 2007 m. Vytautas Tomkus Vytautas Juozapaitis Viktoras Karmonas 2008 m. Gediminas Varna Tiškevičius 2009 m. Tūkstantmečio proga skiriama Garbės Kraštiečio nominacija Algirdas Butkevičius Veronika Vasiliauskienė Algirdas Budrys 2010 m. Jonas Varkulevičius 2011 m. Fiodoras Vladimirovas [taisyti] Ūkis Gamykla Radviliškyje Radviliškio rajonas žinomas gaiviųjų gėrimų, medienos, baldų, žemės ūkio mašinų, metalo dirbinių, drabužių gamyba, maisto pramone, didžiausiu dėvėtų mašinų turgumi Šiaurės Lietuvoje. Radviliškio rajone iškasama nemažai durpių. 2008 m. mieste įkurta Radviliškio pramonės zona, siekiant verslininkams gerinti sąlygas kurtis mieste.

[taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Радзивилишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 26 (51) : Рабочая книжка — Резолюция. С.-Петербургъ, 1899., 72 psl. (rus.) ↑ 2,0 2,1 Радзивилишки. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 264 psl. (rus.) ↑ [1] ↑ Radviliškis.

Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R — Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 17 psl. ↑ Radviliškis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 305 psl. ↑ Radviliškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 487 psl. [taisyti] Nuorodos Vikižodynas Radviliškis. Mūsų Lietuva, T. 3. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966.

• 90 psl. Radviliskis.lt Radviliškį reprezentuojantis filmukas Radviliškio krašto naujienos Radviliškio turizmo ir verslo informacijos centras [taisyti] Nuotraukos v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Radviliškio rajone Aukštelkai | Baisogala | Grinkiškis | Palonai | Pašušvys | Pociūnėliai | Radviliškis | Raudondvaris | Sidabravas | Skėmiai | Šaukotas | Šeduva | Šiaulėnai | Tyruliai | Vadaktai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Radvili%C5%A1kis&oldid=3637993" Kategorija: Radviliškis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Plungė        Fontanas miesto centrinėje aikštėje Plungė 55°54′40″N 21°50′30″E / 55.91111°N 21.84167°E / 55.91111; 21.84167 (Plungė)Koordinatės: 55°54′40″N 21°50′30″E / 55.91111°N 21.84167°E / 55.91111; 21.84167 (Plungė) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Telšių apskritis Savivaldybė: Plungės rajono savivaldybė Gyventojų (2010): 23 055 Plotas: 30 km² Tankumas (2010): 769 žm./km² Altitudė: 119 m Pašto kodas: LT-90001 Vikiteka: PlungėVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Plùngė Kilmininkas: Plùngės Naudininkas: Plùngei Galininkas: Plùngę Įnagininkas: Plùnge Vietininkas: Plùngėje rus. Плунгяны[1][2] Plungės Lurdas Per miestą tekančio Babrungo slenkstis Švento Florijono skulptūra Plungė – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje, Telšių apskrityje, 27 m į vakarus nuo Telšių, abipus Babrungo upės. Plungės rajono savivaldybės centras, Plungės miesto seniūnija. Miesto šiauriniu pakraščiu eina geležinkelis Šiauliai-Klaipėda, yra geležinkelio stotis. Šalia yra stadionas, Oginskių dvaro rūmai ir parkas, jame įsikūręs Žemaičių dailės muziejus, Plungės parkas (gamtos paminklas – Perkūno ąžuolas). Centre – Senamiesčio aikštė, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1933 m.) su varpine (1850 m.; architektūros paminklas), link rytų – senosios kapinės ir Gondingos HE tvenkinys, pačiuose pietuose – rajono centrinė ligoninė. Mieste yra kultūros namai, paštas (LT-90001), senelių namai (priklauso parapijai), trejos kapinės. Stovi Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas (nuo 1928 m.), šv. Florijono skulptūra (nuo 1894 m., autorius – knygnešys Kazys Barzdys), atstatyta Lurdo grota (1908 m.), Visų Šventųjų koplyčia (nuo 1858 m.). Turinys 1 Istorija 1.1 Pavadinimo kilmė 2 Švietimo ir ugdymo įstaigos 3 Gyventojai 3.1 Žymūs žmonės 4 Sportas 4.1 Futbolas 5 Susisiekimas 6 Miestų partnerystė 7 Šaltiniai 8 Literatūra 9 Nuorodos 10 Nuotraukos [taisyti] Istorija Manoma, dabartinės Plungės vietoje žmonės gyveno dar V–I a. pr. m. e. Po 1422 m. Melno taikos žemaičių giriose ėmė rastis gyventojų sodybos.

Nuo XIV iki XVI a. 2-osios pusės Plungė įėjo į Gandingos valsčių kaip eilinė gyvenvietė. Vėliau Plungė ėmė augti sparčiau ir pralenkė Gandingą. 1567 m. minima kaip miestelis. 1575 m. kovo 24 d. Gandingos valsčiaus žemės matavimo ir ūkių sukeitimo aktai pasirašyti jau Plungėje. XVI amžiuje Plungė buvo seniūnija, kurią Žygimantas Augustas 1570 m. liepos 10 d. pavedė stalininkui Mikalojui Aleknavičiui.

1792 m. sausio 13 d. Plungė gavo Magdeburgo teises. 1806–1873 m. Plungė priklausė Zubovams, o vėliau – grafams Oginskiams, kurie 1879 m. čia pastatė rūmus. 1925 m. įsteigta gimnazija, 1932 m. nutiestas geležinkelis. Pirmoji privati ligoninė Plungės mieste buvo pastatyta 1939 m. Nuo to laiko Plungėje pradėjo veikti gimdymo, chirurgijos skyriai, operacinė. Sovietmečiu veikė „Lino“ gamybinio susivienijimo fabrikas „Linų audiniai“, dirbtinių odų gamykla, šeinainio bokštų statybos ir montavimo trestas, kombinuotųjų pašarų gamykla, „Minijos“ liaudies kūrybos gaminių įmonė. 1987 m. įkurta žemės ūkio mokykla, veikė statybos technikumas, muzikos mokykla. 1997 m. patvirtintas dabartinis Plungės herbas. 2009 m. Plungė paskelbta Lietuvos kultūros sostine. Administracinis-teritorinis pavaldumas XIV a.–XVI a. 2-oji pusė seniūnijos centras, Gandingos valsčius (nuo 1658 m. jo centras) Žemaitijos seniūnija 1862–1915 m. Plungės valsčiaus centras 1915 m. Plungės apskrities centras 1915–1919 m. 1919–1947 m. Telšių apskritis 1947–1950 m. Plungės apskrities centras 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas Plungės rajono centras Klaipėdos sritis 1953–1995 m. nuo 1995 m. Plungės miesto seniūnija Plungės rajono savivaldybės centras Telšių apskritis [taisyti] Pavadinimo kilmė Miesto vardo kilmė nėra visiškai aiški.

1894 m. lie­pą ku­ni­gaikš­čio My­ko­lo Oginskio užsa­ky­mu pa­da­ry­tame Plun­gės že­mė­la­pyje ma­ty­ti per mies­tą vin­giuo­jan­ti, iš Nar­vi­lo eže­ro iš­te­kan­ti, į Bab­run­gą įte­kanti upe­lė, ku­ri ru­siš­ko­mis rai­dė­mis (kaip ir vi­si ki­ti že­mė­la­py­je pa­žy­mė­ti ob­jek­tai) įvar­dy­ta kaip Pap­lun­ga. Že­mė­la­pis da­ry­tas po 1894 m. birželio 24 d. per Šv. Jo­no at­lai­dus ki­lu­sio gais­ro, ku­ris nu­siau­bė vi­są Plun­gės mies­te­lį. Že­mė­la­py­je pažy­mė­ta, ku­rie pa­sta­tai su­de­gė, ku­rie li­ko. Upe­lė pra­dė­ta ka­na­li­zuo­ti po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. Pap­lun­gos iš­ta­kos iš Nar­vi­lo eže­ro ir da­bar dar ma­ty­ti, ta­čiau už ke­lio­li­kos met­rų upe­lė pra­smen­ga po Eže­ro gat­ve. Po že­mė­mis ji sro­ve­na sker­sai Lais­vės gat­vę ly­giag­re­čiai su M. K. Čiur­lio­nio gat­ve pro UAB „Že­mai­ti­jos su­ve­ny­ras“ ir Se­na­mies­čio mo­kyk­los te­ri­to­ri­jas, toliau teka į Pa­lan­kės gat­vės tven­ki­nius, o jau iš jų grio­viu pa­lei Pap­rū­džio gat­vę nu­te­ka į Plun­gės jū­rą.[3] [taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos jaunimo mokykla „Saulės“ gimnazija Plungės Senamiesčio vidurinė mokykla Plungės specialioji mokykla 4 pagrindinės mokyklos: „Babrungo“ „Ryto“ akademiko Adolfo Jucio vyskupo Motiejaus Valančiaus katalikiškoji Savivaldybės viešoji biblioteka [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2001 m. 1823 m. 1868 m.*[2] 1897 m.sur. 1898 m.*[1] 1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur. 1 400 3 593 4 500 3 583 4 236 5 200 8 700 1967 m.[4] 1970 m.sur. 1976 m.[5][6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. - 12 200 13 826 18 300 18 829 22 535 24 436 - * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Plungėje 1909 m. gyveno dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (išlikęs namas). Vestuves jie atšventė pas dėdę, kuris buvo Plungės klebonas. 1889–1892 m. Čiurlionis mokėsi Plungės dvaro muzikos mokykloje. Zenonas Ivinskis (1908–1971), istorikas Pranciškus Erelis (1919–2008), gydytojas reumatologas. Mokėsi Plungės kapucinų gimnazijoje. Karolis Dapkus (g. 1933), aktorius Vanda Rutkevič (1943–1992), viena žymiausių pasaulio alpinisčių Giedrė Kaukaitė-Žebriūnienė (g. 1943), dainininkė, muzikos pedagogė.

2008 m. suteiktas Plungės garbės piliečio vardas Petras Vyšniauskas (g. 1957), saksofonininkas Rimantas Benetis (g. 1957), kardiologas Danielius Praspaliauskis (g. 1970), saksofonininkas Jurgita Jurkutė (g. 1985), Mis Lietuva 2007 m. Borisas Efrosas (1914, Plungė – 2001, Vilnius), chirurgas, medicinos mokslų daktaras, 1958 m. kovo mėn. padarė pirmąją Lietuvoje planinę širdies operaciją. [taisyti] Sportas [taisyti] Futbolas FK Babrungas Plungė SK Versmė Plungė Geležinkelio stotis [taisyti] Susisiekimas Geležinkelio ruožas Šateikiai Plungė Tarvainiai [taisyti] Miestų partnerystė Krasnogorskas, Rusija Mendenas, Vokietija Bjerkreimas, Norvegija Baksholmas, Švedija Viljandžio apskritis, Estija Tukumas, Latvija Golub-Dobžyn, Lenkija Bruntalis, Čekija Vokietijos mieste Mendene Peterio ir Ūlos Amslerių iniciatyva įsteigta, veikia partnerystės draugija „MENDENAS-PLUNGĖ“ – http://menden-plunge.de (vok. Hilfe für Plunge).[7] [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Плунгяны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 23А (46) : Петропавловский — Поватажное. С.-Петербургъ, 1898., 932 psl. (rus.) ↑ 2,0 2,1 Плунгяны. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы).

СПб, 1868, 130 psl. (rus.) ↑ Aus­tė­ja Va­na­gai­tė. Iš ko ki­lęs gim­to­jo mies­to var­das? Plungės žinios, 2009 m. liepos 9 d. ↑ Plungė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K — P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 875 psl. ↑ Plungė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 63 psl. ↑ Plungė.

Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 401 psl. ↑ http://www.hilfe-fuer-plunge.de/hfp-web/archiv0405/pr-kontakte-nach-litauen.htm [taisyti] Literatūra Senosios Plungės pėdsakais (sud. Stasys Stropus). – Vilnius: Mokslo aidai, 2004. – 372 p.: iliustr.

– ISBN 9955-591-11-0 Plungė ir plungiškiai (sud. Kostas Slivskis). – Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2006. – 192 p.: iliustr. – ISBN 9986-31-160-8 [taisyti] Nuorodos Plungės bažnyčia Plungė. Mūsų Lietuva, T. 4. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. - 67 psl. Plungės krašto informacinis portalas PLUNGĖS.INFO Trumpa istorija ir žemėlapiai Šiek tiek istorijos [taisyti] Nuotraukos Nepriklausomybės paminklas Oginskių rūmai Kunigaikščių Oginskių parkas Paminklas tremtiniams Vikižodynas v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Plungės rajone Alsėdžiai | Babrungas | Grumbliai | Kuliai | Plateliai | Plungė | Stalgėnai | Šateikiai | Varkaliai | Žemaičių Kalvarija | Žlibinai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.

php?title=Plung%C4%97&oldid=3622925" Kategorija: Plungė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Pasvalys        Pasvalys 56°3′40″N 24°24′10″E / 56.06111°N 24.40278°E / 56.06111; 24.40278 (Pasvalys)Koordinatės: 56°3′40″N 24°24′10″E / 56.06111°N 24.40278°E / 56.06111; 24.40278 (Pasvalys) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Panevėžio apskritis Savivaldybė: Pasvalio rajono savivaldybė Gyventojų (2010): 8 116 Plotas: 7,22 km² Tankumas (2010): 1 124 žm./km² Altitudė: 55 m Pašto kodas: LT-39001 Vikiteka: PasvalysVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (3b kirčiuotė) Vardininkas: Pasvalỹs Kilmininkas: Pãsvalio Naudininkas: Pãsvaliui Galininkas: Pãsvalį Įnagininkas: Pãsvaliu Vietininkas: Pasvalyjè rus. Посволь[1][2] Pasvalys – miestas šiaurės Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, 38 km į šiaurę nuo Panevėžio, Mūšos-Nemunėlio žemumoje. Pasvalio rajono savivaldybės centras, Pasvalio miesto seniūnija, yra apylinkių seniūnijos centras. Urbanistikos paminklas. Stovi Pasvalio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1787 m.) su XVIII a. varpine. Yra mineralinių šaltinių. Ties Pasvaliu į Mūšos upę įteka Lėvuo ir Pyvesa, tačiau miestui vardą suteikė mažesnė upė – Svalia (dešinysis Lėvens intakas). Didesnioji miesto dalis yra dešiniajame Lėvens krante.

Miesto centre, prie upių santakos, yra Vytauto Didžiojo aikštė, kultūros namai, krašto muziejus, šiek tiek į rytus – sporto rūmai. Kairiajame krante – Žalsvasis šaltinis, Girnų muziejus, rajoninė ligoninė. Pasvalio pietvakariuose yra miesto parkas. Turinys 1 Istorija 1.1 Sovietmetis 1.2 Atgimimas 2 Gamta 2.1 Mineraliniai šaltiniai 3 Švietimo ir ugdymo įstaigos 4 Sportas 5 Gyventojai 5.1 Žymūs žmonės 6 Miestų partnerystė 7 Šaltiniai 8 Literatūra 9 Nuorodos [taisyti] Istorija 1557 m. Pasvalio sutarties tarp ATR karaliaus Žygimanto Augusto ir Livonijos ordino pasirašymas (Maurycy Gottlieb, 1856-1879) Pasvalys – senas miestas. Miesto apylinkės iki viduramžių pabaigos buvo gyvenamos žiemgalių genties.

Pirmąkart miesto vardas paminėtas XIII a. pabaigoje. Manoma, kad Gedimino laikais čia jau buvo medinė pilaitė. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1494 m. Ldk Aleksandro iniciatyva. Šis kunigaikštis leido Jonui Grotui steigti miestą – atidaryti parduotuves, smukles, rengti turgus, tačiau miesto teisės gautos tik 1546 m. Nuo XVI a. Pasvalys su apylinkėmis priklausė Vilniaus kapitulai. Miestas kūrėsi prie judraus kelio į Rygą, todėl greit tapo pirklių ir amatininkų centru. Lietuvos istorijai svarbi Pasvalio taika, kai Lietuvos didysis kunigaikštis sudarė karinę sutartį su Livonijos magistru prieš rusus. Krašto muziejuje tai liudija nežinomo dailininko paveikslas „Kalavijuočių ordino magistras Vilhelmas Fiurstenbergas Pasvalyje atsiprašo Žygimantą Augustą 1557 m. rugsėjo 14 d.” Vilniuje gyvenančių iš Pasvalio krašto kilusių mokslo ir meno žmonių iniciatyva paveikslą atkūrė dailininkas Jonas Vaitekūnas. Turėjęs kilti karas tarp Livonijos ir Lietuvos dėl Livonijos valdovo represijų Rygos arkivyskupui, Lietuvos valdovo giminaičiui, buvo sustabdytas, kai Pasvalyje susitiko abu valdovai. V. Fiurstenbergas atsiprašė ir sudarė net tris sutartis, nuslopinančias kivirčus, atnaujinančias prekybinius ryšius, įsipareigojimus kovoti išvien, jei į žygį dėl Baltijos kils Ivano Rūsčiojo kariauna.

Pasvalio kraštą dažnais žygiais į Rusiją XVII amžiuje ir XVIII amžiaus pradžioje niokojo švedų kariuomenė. Mieste buvo apsistoję Napoleono kariuomenės daliniai. Šio krašto žmonės dalyvavo ir 1863 m. sukilime. Prie vieno iš sukilimo vadų, Antano Mackevičiaus, būrio, žygiavusio pro Kriklinius Biržų link, prisidėjo ir Pasvalio gydytojo Boleslovo Dluskio sutelkti vyrai. Spaudos draudimo metai (1864–1904) – tikras knygnešių sąjūdis Pasvalio krašte. „Knygnešių karalius“ biržietis Jurgis Bielinis iš kelionių su knygų ryšuliais savo vežimėlį ir arkliuką pastatydavo Pasvalio Avižonio sodyboje netoli Svalios.

Ten knygnešiai jau patys išsidalindavo leidinius. Prie Pasvalio gyvenęs Petras Šimbelis net 32 kartus slaptai perėjo sieną, vis iš Prūsijos gabendamas knygas. Net ir dabar knygnešių talkininko Kazio Gumbelevičiaus sodybos gyvenamajame name Vaškų gatvėje tebėra išlikusios spaudinių slėptuvės. Pirmasis pasaulinis karas visu baisumu Pasvalio krašto nepalietė, tačiau gerokai nuvargino žmones. Tačiau kaizeriniai okupantai padarė ir gerą darbą – 1916 m. pirmieji iš Joniškėlio į Šiaulių priemiestį Guberniją nutiesė siaurąjį geležinkelį, o vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, jo linijos buvo nutiestos iš Pasvalio į Biržus ir nuo Joniškėlio į Panevėžį, tačiau pradėjus gausėti autotransporto, siaurojo geležinkelio išlaikyti jau neapsimokėjo, todėl Pasvalio krašte siaurukas nebeveikia. 1918 m. pabaigoje, silpstant kaizerinės Vokietijos karinėms jėgoms, prasidėjo judėjimas už krašto nepriklausomybę, jo savarankiškumą. Į tėviškes po karo sugrįžusių krašto inteligentų iniacityva parapijose buvo išrinktos veikliausių, įžvalgiausių atstovų tarybos, kurių nariai įkūrė Pasvalio valsčiaus tarybą. Jai vadovavo diplomuotas agronomas Juozas Tonkūnas. Tačiau jaunai valsčiaus, kaip ir kitų valsčių, įėjusių į kaizerinių okupantų tyčia „sulipdytą“ Joniškėlio apskritį, vadovybei teko ginklais susiremti su socialistinės santvarkos entuziastais, nes pastarieji, besimokantieji Rusijoje, iš ten parsivežė idėjų, mėgino jomis sudominti dvarų kumečius, dalį samdinių.

Jiems į pagalbą skubėjo Vilniaus revoliucinės vadovybės pakviesti Rusijos raudonarmiečiai. Iki pat 1919 m. vasaros vyko nelengva kova. Fronto linija svyravo Mūšos ir Lėvens upių ruožose. Joniškėlyje broliai Antanas ir Jonas Stapulioniai su bendražygiais subūrė vyrus į „mirties batalioną“. Raudonarmietiškoji jėga buvo atremta, o Joniškėlio, Pasvalio ir kitų miestelių savanoriai nužygiavo Daugpilio link ir dalyvavo Rytų Lietuvos išvadavimo žygyje. 1919 m. Pasvalys tapo apskrities, kuri iki 1925 m. buvo vadinama Pasvalio-Biržų apskritimi, centru.

Vėliau apskrities įstaigos persikėlė į Biržus, Pasvalys tapo tik valsčiaus centru. Po Pirmojo pasaulinio karo jau nepriklausomos Lietuvos valdžia įvykdė žemės reformą. Prie dvarų centrų buvo palikta nustatyta norma, papildomai daugiau žemės skirta tik kuriantiems pavyzdingus ūkius. [taisyti] Sovietmetis Pasvalio kraštas labai nukentėjo nuo bolševikų teroro. 1941 m. birželio viduryje į Sibirą buvo ištremti daugelis veikliausiųjų mokytojų bei valstybės tarnautojų.

Po ilgų tremties metų grįžo tik ištvermingiausieji – agronomas Kostas Leinartas, mokytojas Aleksandras Kuprys, dar vienas kitas. Kelis kartus buvo tremiama ir pokario metais, ypač ruošiantis bei pradėjus kurti kolchozus, į kuriuos kaimo žmonės buvo varomi prievarta, stambesnieji ūkininkai apdedami didžiuliais mokesčiais, grasinama naujomis tremtimis už Uralo. Ištremta šimtai šeimų. Tremtiniai buvo skaičiuojami prasidėjus Atgimimui, kad Lietuvos sąjūdžio Pasvalio skyriaus iniciatyva į miesto Kultūros namus buvo sukviestos tremtinių šeimos. Vėliau jos organizavo Tremtinių sąjungos Pasvalio skyrių.

Atkūrus nepriklausomybę, buvo prisiminti už Lietuvos laisvę žuvę Pasvalio krašto savanoriai, partizaninio judėjimo dalyviai. 1946 m. Pasvaliui suteiktos miesto teisės. Sovietmečiu veikė didelė sūrių gamykla. 1973 m. pastatyta skulptūra „Laukuose“ (A. Dimžlys), 1984 m . – kultūros rūmai (architektai R. Ruškys, R. Kamaitis, V. Vizgirda). [taisyti] Atgimimas Senosiose Pasvalio kapinėse atnaujinta palaidotų savanorių ir karių ankapiai, krašto tremtiniams ir politikams kaliniams pastatytas memorialinis paminklas iš granito.

Vytauto aikštėje, prie šventoriaus tvoros, kur mesdavo žuvusiųjų partizanų kūnus, atidengta memorialinė lenta. 1997 m. rudenį atsatyta dalis partizanų slėptuvės-bunkerio Žadeikių girioje. 1994 m. pavasarį pastatytas Arūno Grušo sukurtas stogastulpis Pasvalio krašto knygnešiams atminti, kuriame iškaltos jų pavardės, o ąžuolinės skulptūrėlės simboliškai atspindi knygnešystės esmę ir prasmę. Prasidėjus Atgimimui, užsimezgė ir tolydžio plečiasi ekonominis ir kultūrinis bendradarbiavimas su Skandinavijos kraštais: Švedija, Norvegija, Danija, o taip pat su Prancūzijos Vitrolio miesto savivaldybe. Pasvalio ir minėtų šalių Giotenės, Gundso ir kitos komunos keičiasi delegacijomis, mokytis ūkininkauti išvyksta jaunimas, kuris ruošiasi tapti ūkininkais ir ūkininkų konslultantais. Iš tų kraštų gauta ir toliau gaunama labdara: žemės ūkio technika, medicinos įranga, autotransportas.

Ryšius su Skandinavijos ir kai kuriomis kitomis šalimis simboliškai atspindi jau minėto dailininko pasvaliečio Arūno Grušo obeliskas Pasvalio centrinėje Vytauto aikštėje. 1997 m. patvirtintas dabartinis Pasvalio herbas. Miesto jubiliejus 1997 m. rugsėjo 18-20 d. paminėtas etnokultūrinis renginiais. Prie Svalios žiočių pastatytas architektūrinis paminklas – memorialinė granito plokštė su miesto įkūrimo ir jubiliejinėmis datomis. Penki vertikalūs metaliniai stulpai ir penki horizontalūs spirale platėjantys žiedai žymi kiekvieno miesto raidos šimtmetį. Administracinis-teritorinis pavaldumas XIX a. 2-oji pusė – 1915 m. Pasvalio valsčiaus centras  ? 1915 m. Linkuvos apskritis 1915–1918 m. Joniškėlio apskritis 1918–1919 m. 1919 m. Pasvalio apskrities centras 1919–1924 m. Biržų-Pasvalio apskritis 1924–1946 m. Biržų apskritis 1946–1947 m. apskrities pavaldumo miestas, Pasvalio valsčiaus centras 1947–1950 m. Pasvalio apskrities centras 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Pasvalio apylinkės centras Pasvalio rajono centras Šiaulių sritis 1953–1995 m. nuo 1995 m. Pasvalio miesto seniūnija, Pasvalio apylinkių seniūnijos centras Pasvalio rajono savivaldybės centras Panevėžio apskritis [taisyti] Gamta Pasvalys iš paukščio skrydžio Šilas, miesto stadionas Pasvalio stadionas Miestas įsikūręs karstinių reiškinių zonoje.

1971 m. birželio 11 d. Pasvalyje buvo viena didžiausių Lietuvoje liūčių – čia per valandą prilijo 93 mm lygio. [taisyti] Mineraliniai šaltiniai Lėvens žemumoje yra keli mineraliniai šaltiniai. 1887 m. Rygos politechnikos instituto profesorius G. Tomsas nustatė, kad jų vanduo yra mineralizuotas kalcio sulfato druskomis ir tinka gydymui. Čia atvykdavo nemažai ligonių, sergančių reumatu, sąnarių uždegimu, lėtinėmis odos ligomis. 1923 m. gydytojas K. Armonas iš tėvų paveldėto namo antrajame aukšte įkūrė nedidelę sanatoriją. Tuo metu Pasvalyje kasmet gydydavosi iki 200 žmonių.

Nepaisant to, miestas kurortu netapo. Prie Žalsvojo šaltinio yra liaudies meistro P. Tamulionio skulptūra, vaizduojanti Vandenį, saugantį gydomojo vandens versmes. [taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos Mieste yra trys mokyklos: Petro Vileišio gimnazija 2 pagrindinės mokyklos: Lėvens pagrindinė mokykla Svalios pagrindinė mokykla papildomo ugdymo įstaigos: muzikos mokykla sporto mokykla jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centras specialioji internatinė mokykla 2 mokyklos-darželiai: „Liepaitė“ ir „Linelis“ 2 lopšeliai-darželiai „Žilvitis“ ir „Eglutė“ Pasvalio Mariaus Katiliškio viešoji biblioteka [taisyti] Sportas SK Sanžilė (futbolas) Pasvalio Pieno žvaigždės (krepšinis) [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2001 m. 1868 m.*[2] 1966 m.[3] 1970 m.sur. 1976 m.[4][5] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 1 699 4 800 5 641 7 200 7 370 9 071 8 709 * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Petras Avižonis (1875–1939), gydytojas oftalmologas Kazys Saja (g. 1932), rašytojas Gediminas Baravykas (1940–1995), architektas Algirdas Dovydėnas (g. 1944), dailininkas vitražistas Algimanta Žukauskienė (g. 1952), žurnalistė [taisyti] Miestų partnerystė Liévinas, Prancūzija [taisyti] Šaltiniai ↑ Посволь. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 24А (48) : Полярные сияния — Прая. С.-Петербургъ, 1898., 658 psl. (rus.) ↑ 2,0 2,1 Посволь. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 194 psl. (rus.) ↑ Pasvalys.

Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K — P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 781 psl. ↑ Pasvalys. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 501 psl. ↑ Pasvalys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 317 psl. [taisyti] Literatūra Pasvalio krašto istorija, XV–XVIII a. (sud. Vytautas Didžpetris). – Kaunas: Žiemgalos leidykla, 2009. – 100 p.: iliustr.

– ISBN 978-9955-434-30-6 [taisyti] Nuorodos Pasvalio muziejus Pasvalio istorija (video) Pasvalys. Mūsų Lietuva, T. 2. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. - 708 psl. Vikižodynas v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Pasvalio rajone Daujėnai | Joniškėlis | Krikliniai | Krinčinas | Namišiai | Pasvalys | Pumpėnai | Pušalotas | Saločiai | Vaškai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Pasvalys&oldid=3608659" Kategorija: Pasvalys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Palanga        Palanga 55°55′0″N 21°3′50″E / 55.91667°N 21.06389°E / 55.91667; 21.06389 (Palanga)Koordinatės: 55°55′0″N 21°3′50″E / 55.91667°N 21.06389°E / 55.91667; 21.06389 (Palanga) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Savivaldybė: Palangos miesto savivaldybė Gyventojų (2010): 17 642 Plotas: 10,976 km² Tankumas (2010): 1 607 žm./km² Altitudė: 7 m Pašto kodas: centrinis LT-00001 Vikiteka: PalangaVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (3b kirčiuotė) Vardininkas: Pa­langà Kilmininkas: Palangõs Naudininkas: Pãlangai Galininkas: Pãlangą Įnagininkas: Pãlanga Vietininkas: Pa­langojè rus. Полангенъ[1][2] Saulėlydis Palangoje, 2006 m. Palangos tiltas Pagrindinė - Basanavičiaus - gatvė, 2006 m. Liepojos-Vytauto g. 1899–1925–2010 m. nuo Kurhauzo Palangos restoranai laukia poilsiautojų Palanga – Lietuvos miestas prie Baltijos jūros, 25 km į šiaurę nuo Klaipėdos, Palangos miesto savivaldybė ir dvidešimtas pagal gyventojų kiekį Lietuvos miestas, klimatinis ir balneologinis kurortas. Palangos savivaldybė apima Palangos, Šventosios ir Būtingės gyvenvietes. Yra 3 pašto skyriai (centrinis LT-00001). Turinys 1 Gamta ir geografija 1.1 Klimatas 1.2 Miesto dalys 2 Istorija 2.1 Pavadinimo kilmė 3 Kurortas 4 Architektūra ir kultūra 4.1 Architektūros paminklai 4.2 Skulptūros 4.3 Muziejai 4.4 Kurhauzas 4.5 Kitos įžymybės 4.6 Renginiai 5 Švietimo ir ugdymo įstaigos 6 Žiniasklaida 7 Sportas 8 Gyventojai 8.1 Žymūs žmonės 9 Savivaldybė 10 Partnerystės ryšiai 11 Šaltiniai 12 Nuorodos 12.1 Bendros nuorodos 12.2 Palangos miesto žemėlapiai 13 Miesto vaizdai 13.1 Kraštinės koordinatės [taisyti] Gamta ir geografija Pro miestą vakarų link teka Rąžės upė, per kurią pastatyta net 10 tiltų ir tiltukų.

Vakarinį miesto pakraštį skalauja Baltijos jūra, čia yra daug paplūdimių. Miesto šiaurėje į Baltiją įteka Šventoji. Pačiuose Palangos rytuose yra „Pavėsio“ kolektyviniai sodai. Pietiniame pakraštyje yra Nemirseta, etnografinės Anaičių kapinės. Pakeliui nuo Palangos centro Šventosios link, ties Kunigiškiais, yra Palangos oro uostas. Palangoje taip pat yra hipodromas. Klaipėdos link, yra nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai. [taisyti] Klimatas Nors miestui būdingas jūrinis klimatas (vėjuota ir gana daug kritulių), tačiau 1994 m. liepą ir 2002 m. rugpjūtį mieste išvis nebuvo kritulių (0,0 mm).[3] [taisyti] Miesto dalys Palangos miestas nusidriekęs 24 km išilgai Baltijos jūros.

Pačioje šiaurėje yra Būtingė, pietuose – Nemirseta, centre – Senoji Palanga. Apie 1970 m. Palangos generalinį planą paruošė architektai J. Vaškevičius ir V. Stauskas bei jų kolektyvas. Palangos savivaldybei priklausančios gyvenvietės (dauguma prijungtos 1972–1974 m.): Anaičiai Būtingė Dobilas Kalgraužiai Karvelynas Kontininkai Kunigiškiai (nuo 1958 m.) Mančiškė Nemirseta (nuo 1958 m.) Paliepgiriai Plytinė Senoji Palanga Šventoji Užkanavė (nuo 1958 m.) Vanagupė (nuo 1958 m.) Vilimiškė Virbališkė [taisyti] Istorija Palangos teritorijoje žmonės gyveno jau III–I tūkstantmetyje pr. m. e. Archeologė Rimutė Rimantienė, kasinėjusi stovyklavietę Šventojoje, nustatė, kad čia gyventa dar prieš 5000 metų. Rasta šio laikotarpio akmeninių, titnaginių, raginių kirvių, ietigalių. III–IV a. kapinyne rasta Romos monetų, žalvarinių papuošalų, geležinių įrankių ir ginklų, VIII–XIII a. kapuose – kuršiams būdingų žalvarinių ir sidabrinių papuošalų, ginklų, svarstyklių, gintaro kabučių ir karolių. Spėjama, kad buvo alkas deivės Praurimės garbei. Pirmą kartą Palanga paminėta 1161 m. birželio 15 d., danams užėmus kuršių Palangos pilį (manoma, kad čia galėjo būti išlipęs Danijos karalius Valdemaras I su kariauna).

Livonijos ordino ir Kuršo sutartyje gyvenvietė minima 1253 m. (kaip Palange). 1300–1413 m. Palangoje ant Birutės kalno veikė stulpinė stebykla Saulės ir Mėnulio judėjimui sekti bei kalendoriui tvarkyti. 1343 m. Ldk Kęstutis iš Palangos į sostinę išsivežė vaidilutę Birutę. XIII ir XIV a. buvo žvejų kaimas, bet jau žymus prekybos centras ir vienas svarbiausių Lietuvos uostų.

Jį neretai puldavo danai ir švedai, kuriuos gyventojai vadindavo vikingais. Palangą kelis kartus buvo užgrobę Livonijos ir Kryžiuočių ordinai, tačiau po Žalgirio mūšio vokiečiai buvo išstumti ir 1435 m. gruodžio 31 d. Brastos sutartis Palangą priskyrė LDK. XV–XVII a. Palanga buvo svarbiausias Lietuvos uostas, kurio gyventojai užsiimdavo žvejyba, rinkdavo gintarą, prekiavo su kitais uostais (žr. Palangos uostas). XVI–XVII a. buvo seniūnijos centras, nuo 1547 m. minima kaip miestelis, 1529–1562 m. buvo LDK neprivilegijuotųjų miestų sąraše. XVI a. pabaigoje pastatyta Palangos bažnyčia. 1600 m. leista rengti vieną savaitinį turgų ir du metinius prekymečius. Vėliau prekybos privilegijos buvo išplėstos.

1667 m. minimas Palangos pavietas. 1701 m. Švedijos kariuomenė nusiaubė Palangą, išgriovė uostą. XVIII a. minima kaip kurortas. 1791 (ar 1792) metais Ketverių metų seimas Palangai, kaip karališkam miestui, suteikė Magdeburgo teises (savivalda įvesta, bet privilegijos nespėta gauti).

Piotras Semionovas-Tianšanskis nurodo, kad 1819 m. Palangos pajūris Kuršo gubernijai buvo priskirtas čia gyvenantiems bajorams pageidaujant. Yra publikuoti ir palangiškio Prano Jurgučio, kuris daugelį metų rūpinosi, kad Palangos pajūris būtų sugrąžintas Lietuvai, surinkti faktai šia tema. Pasak jo, Palangos atidavimu Kuršui pasirūpino Kurliandijoje gyvenę pasiturintys vokiečiai, kurie tuo metu dažnai iš Kuršo važinėdavo į Vokietiją. Tokioms kelionėms nuolat reikėdavo prašyti Kauno gubernatoriaus, kurio valdžioje buvo Palangos pajūris iki jo prijungimo prie Kuršo, leidimo pervažiuoti šią teritoriją. Tai vokiečiams sudarydavo nepatogumų, todėl jie ir pasirūpino, kad tos kliūtys jų kelionėse būtų pašalintos. Po to Kuršo gubernijos pakraščiuose atsidūrė daug žemaičių. 1860 metais šiose vietose dirbęs rusų akademikas P. Kolppenas yra nurodęs, kad Gruobyno ir Alūkštos apylinkėse gyvena 5023 lietuviai ir 3828 lenkai. XIX a. pradžioje Palanga ėmė garsėti kaip vasarvietė. 1824 m. Palangą nusipirko caro armijos pulkininkas, grafas Mykolas Juozapas Tiškevičius.

Jis atnaujino uostą, pastatė ąžuolinį tiltą, prie kurio švartavosi laivai, naujus rūmus. 1831 m. Palangoje sudegė daug namų. Spaudos draudimo metais per Palangą buvo gabenama lietuviška spauda. 1888 m. įkurtas kurortas. Nuo 1892 m. tiltas į jūrą skirtas tik poilsiautojų pasivaikščiojimams. 1899 m. rugpjūčio 20 d. prie tilto stovėjusioje daržinėje pastatytas pirmasis lietuviškas spektaklis (Keturakio „Amerika pirtyje“). XIX a. susiformavo stačiakampis gatvių planas. Po Pirmojo pasaulinio karo iki 1921 m. kovo 30 d. priklausė Latvijai, pagal sutartį dėl sienos demarkacijos kartu su Šventąja perduota Lietuvai.

1932 m. Palanga gavo antros eilės miesto teises, 1933 m. – miesto ir kurorto teises. 1935 m. sausio 31 d. Palangos paplūdimys, iki tol priklausęs grafui F. Tiškevičiui, tapo visos Lietuvos nuosavybe. 1938 m. gegužės 10 d. miestą ištiko didelis gaisras, po kurio 1500 gyventojų liko be pastogės, sudegė Palangos evangelikų liuteronų bažnyčia.[4] Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta beveik pusė miesto, subombarduota pionierių stovykla, naciai nužudė apie 700 gyventojų. Raudonoji armija Palangą užėmė 1945 m. sausio pabaigoje, sovietai nacionalizavo daugelį vilų ir namų. 1951 m. liepos 3 d. Palanga tapo Klaipėdos srities pavaldumo miestu, 1953 m. – respublikinio pavaldumo miestu. 1952 m. suteiktas kurorto statusas – kurortas dirbo ištisus metus, įjungti Užkanavės, Vanagupės, Kunigiškių, Virbališkės kaimai. Palanga plėtota pagal 1954 m. (architektas B. Revzinas ir kt.), 1959 m. (architektai P. Janulis, V. Stauskas ir kt.), 1972 m. (architektai J. Vaškevičius, N. Urmonienė ir kt.), 1986–1991 m. (architektai J. Vaškevičius, S. Motieka ir kt.) bendruosius planus. 1967 m. spalio 17-18 d. smarkus uraganas nusiaubė Palangos pajūrį, sulaužė Palangos tiltą.

Pagal 1973–1975 m. Palangos plėtimo projektą prijungtos 5 gyvenvietės (Vanagupė, Kunigiškiai, Monciškė, Nemirseta, Šventoji). 1991 m. dauguma sanatorijų, poilsio namų buvo privatizuota. 1996 m. patvirtintas Palangos herbas. Apie 2000 m. mieste buvo statoma daug privačių namų, vilų.

Palanga išrinkta 2013 m. Lietuvos kultūros sostine. Administracinis-teritorinis pavaldumas XVI a. vidurys Palangos valsčiaus centras Žemaičių seniūnija XVI–XVIII a. Palangos seniūnijos centras 1775–1791 m. Šiaulių reparticija 1791–1795 m. Telšių reparticija 1795–1797 m. Telšių apskritis Vilniaus gubernija 1797–1801 m. Lietuvos gubernija 1801–1819 m. Vilniaus gubernija nuo 1819 m. Gruobyno apskritis Kuršo gubernija XIX a. pabaiga – XX a. pradžia 1921–1950 m. Kretingos apskritis 1950–1951 m. rajoninio pavaldumo miestas Kretingos rajonas Klaipėdos sritis 1951–1953 m. — srities pavaldumo miestas 1953–1995 m. — respublikinio pavaldumo miestas 1995– Šventosios seniūnija Palangos miesto savivaldybė Klaipėdos apskritis Senasis Palangos tiltas buvo toliau į šiaurę ir orientuotas labiau į pietus. Krante 1906 m. matyti paviljonas, kuris dabar yra 220 m nuo kranto Palangos tiltas 1956 m. Vytauto g. 1961-2010 m. [taisyti] Pavadinimo kilmė Miesto pavadinimas tikriausiai kuršiškos kilmės, taip manė kalbininkas Kazimieras Būga. Pagrindinis argumentas yra priesaga -ng-, ypač būdinga kuršių vietovardžiams (Gandinga, Ablinga, Būtingė ir kt.). Vardo šaknis veikiausiai buvusi pal- ir sietina su žemumų ar pelkių kraštovaizdžiu, pvz., liet. palios – „didelės pelkės, tyrumai užakusių ežerų vietoje“, latv. palas – „pelkėtas ežero krantas“, paleja – „žemumas, slėnis“, pali – „potvynis, išsiliejimas“. Tai senoviški žodžiai, turintys atitikmenų ir kitose indoeuropiečių kalbose: dakų pala – „bala, pelkė, raistas“, lot. palus – „bala“ ir kt. Tad pirminė Palangos vardo reikšmė galėjo būti susijusi su žemumų, pelkių, užliejamų pievų ar panašiomis sąvokomis. Liaudyje pasakojama, kad Palangos vardas galėjęs kilti nuo žodžio palangė – neva kadaise žvejų nameliai stovėję taip arti jūros, kad bangos ir smėlis net siekdavę namų palanges. [taisyti] Kurortas Palanga – respublikinės reikšmės klimatinis, balneologinis ir purvo terapijos kurortas.

Gausu sanatorijų, sveikatingumo centrų, ligoninių (Palangos, reabilitacijos, jūrininkų ligoninės reabilitacijos centras). Svarbiausi gydomieji veiksniai: organizmą grūdinantis ir tonizuojantis klimatas intensyvi Saulės radiacija (šiltuoju metų laiku būna daugiau saulėtų dienų nei kitur Lietuvoje) vėsios jūros maudyklės mažos, vidutinės ir didelės mineralizacijos vandenys gydomasis purvas Gydomi nervų sistemos sutrikimai, širdies ir kraujagyslių sistemos, antrinės virškinimo ir judamojo aparato, aterosklerozinės ir hipertoninės, kvėpavimo organų ligos. Ištisus metus veikia sanatorijos ir poilsio namai. Palangoje taip pat yra miesto globos namai. Dauguma poilsio namų pastatyti sovietmečiu: „Baltija“ (1972 m.) „Energetikas“ (įkurta 1966 m. kaip vasaros poilsio bazė, 1986 m. – visus metus veikianti gydymo įstaiga) „Gintaras“ (1972 m.; archit.

Romualdas Šilinskas), vaikų reabilitacijos sanatorija; „Guboja“ Šventojoje (archit. Rimantas Buivydas, 1976 m.) „Linas“, žemdirbių poilsio namai Vanagupėje (archit. Algimantas Lėckas, 1975 m.), dabar „Palangos linas“ LSSR mokslų akademijos poilsio namai (archit. Vytautas Dičius) „Rugelis“ (archit. Saulius Šarkinas) „Žilvinas“ (archit.

Algimantas Lėckas, 1969 m.) „Žuvėdra“ (1964 m.) 1997 m. įkurta sanatorija „Žvorūnė“. [taisyti] Architektūra ir kultūra Tiškevičiaus rūmai – dabartinis Palangos gintaro muziejus. Tiškevičiaus parke Senoji vaistinė [taisyti] Architektūros paminklai Vila „Anapilis“, pastatyta apie 1898 m. Vila „Jūros akis“, apie 1900 m. buvęs kurhauzas Vytauto ir J. Basanavičiaus g. kampe. 1827 m. įkurta vaistinė. Išlikęs Palangos dvaras (nuo 2008 m. kultūros paminklas). Tai neorenesansinio stiliaus Tiškevičių rūmai, pastatyti 1897 m. pagal vokiečių architekto F. Švechteno projektą. Dabar rūmuose įrengtas Palangos gintaro muziejus.

Botanikos parkas (įrengtas pagal prancūzų architekto Eduardo Andrė ir belgų dendrologo Beiseno de Kolono projektą), parke yra Birutės kalno koplyčia (XIX a. antroj pusė). Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – neogotikinė bažnyčia (1897–1907 m., švedų architektas K. E. Strandmanas. Marmūrinis interjeras – prancūzų skulptorius Mona). Palangos Dievo Motinos ikonos „Iverskaja“ cerkvė.

Palangos sentikių cerkvė. [taisyti] Skulptūros Pagrindinis straipsnis – Palangos skulptūros. Žinomiausios Palangos skulptūros, tapusios miesto simboliais: „Laiminantis Kristus“ (apie 1907 m.) „Eglė žalčių karalienė“ (Robertas Antinis, 1960 m.) „Jūratė ir Kastytis“ (Nijolė Gaigalaitė, 1959–1961 m.) [taisyti] Muziejai Gintaro muziejus, atidarytas 1963 m. rugpjūčio 3 d. buvusiame Palangos dvare. 15 salių, 4500 eksponatų. Skulptoriaus ir dailininko Antano Mončio namas-muziejus, atidarytas 1999 m. liepos 10 d. Yra apie 200 autoriaus darbų. Jono Šliūpo, pirmojo Palangos burmistro memorialinė sodyba. [taisyti] Kurhauzas Saulėlydis Palangoje.

XX a. pr. išleista poilsiautojams skirta atvirutė 1877 m. grafui J. Tiškevičiui įsigijus sklypą Ronžės upelio kairiajame krante, parengtas miestelio tikrosios būklės planas ir projektinis miestelio plėtros planas.[5] Jame pažymėta ir dabartinė J. Basanavičiaus g. link jūros tilto, kertanti Ronžės upelį palei Klaipėdos – Liepojos kelią numatytą parką. Parko teritorija su keliais laisvai joje stovinčiais pastatais, pavaizduota ir XX a. pradžios vasarvietės ir miestelio pietinės dalies plane.[6] Apie 1877 m. Liepojos kelio ir dab. J. Basanavičiaus gatvės kampe pastatytas vieno aukšto mūrinis pastatas, kuriame įkurtas restoranas „Casino“, tapęs Kurhauzo (vok. kurorto namai) pradžia. 1880 m. Kurhauzo pastatas išplėstas, iki 1905 m. pristatytas antras aukštas, pasodinta liepų alėja. 1909–1914 m. šalia senojo Kurhauzo pastatytas naujas pietinis pastato korpusas, abu statiniai sujungti. Šiaurinio ir pietinio korpusų planai iki šių dienų išliko beveik nepakitę. Labiausiai pasikeitė viduriniojo korpuso planas. Vakariniame pastato fasade 1940 m. panaikintos verandos, jų vietoje pastatytas vieno aukšto priestatas.

[7]1971–1976 m. Kurhauzas rekonstruotas, pakeistas vidaus išplanavimas, interjeras. 2002 m. rugsėjo mėnesį pastatas buvo nuniokotas gaisro, šiuo metu likę tik jo griuvėsiai.[8] [taisyti] Kitos įžymybės Jūros tiltas Vasaros estrada Miesto pietuose, piečiau Gintaro muziejaus, yra rozariumas (rožių sodelis), stūkso Birutės kalnas ir Žemaičių kalnelis. Šiaurėje – Naglio kalnas. Mieste yra „Ramybės“ kultūros centras, muzikos klubas „Vandenis“. [taisyti] Renginiai Kasmet vasarą[reikalingas šaltinis] netoli Palangos įrengiamoje lenktynių trasoje vyksta „1003 kilometrų lenktynės“, sutraukiančios daug automobilių sporto gerbėjų iš visos Lietuvos. [taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos Palangos savivaldybėje yra šios bendrojo lavinimo mokyklos: Palangos Baltijos pagrindinė mokykla Palangos Vlado Jurgučio pagrindinė mokykla Palangos sanatorinė mokykla Palangos senoji gimnazija Palangos Šventosios bendrojo lavinimo pagrindinė mokykla Palangos pradinė mokykla Palangos Smilčių pradinė mokykla Mokyklos-darželiai: „Gintarėlis“ ir „Pasaka“ Lopšeliai-darželiai: „Žilvinas“, „Ąžuoliukas“ ir „Nykštukas“ Palangos miesto biblioteka Palangos moksleivių klubas[9] [taisyti] Žiniasklaida 1931-1933 m. Palangoje buvo leidžiamas žurnalas „Lietuvos pliažas“. Laikraštis „Vakarinė Palanga“ Laikraštis „Palangos Tiltas“ Radijo stotis „HOT Fm“. Muzikinė-pramoginė programa 24val per parą. Transliuojama 88.7 FM Palangoje, 93.3 FM Klaipėdoje, 96.8 FM Vilniuje, 105.6 FM Маžeikiose.

Veiklos pradžia 2002 m. gruodžio mėn. [taisyti] Sportas Miestą šalies varžybose atstovauja Palangos Naglis krepšinio komanda ir FK Palanga futbolo klubas. [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1823 m. ir 2001 m. 1823 m. 1863 m.[2] 1897 m.sur. 1898 m.*[1] 1923 m.sur. 1939 m. 800 1 350 2 400 2 000 2 000 2 500 1959 m.sur.[10] 1970 m.sur. 1976 m.[11][12] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 5 685 8 091 11 700 11 980 17 571 17 623 * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Jonas Šliūpas (1861–1944), gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, pirmasis Palangos burmistras. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) ir Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958) trumpai gyveno Palangoje, L. Vaineikio g. 17 Vladas Jurgutis (1885–1966), kunigas, ateitininkų pradininkas, ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos Banko organizatorius, neoficialiai laikomas lito „tėvu“.

Vladas Puškorius (1893–1958), dainininkas ir vargonininkas. Balys Dvarionas (1904–1972), kompozitorius, 1953–1972 m. vasaras praleisdavęs Palangoje, Birutės al. 6. Palaidotas Palangos kapinėse, bareljefą prie namo ir antkapį sukūrė skulptorius Regimantas Midvikis ir architektas G. Sprindys. Jonas Žemaitis-Vytautas (1909–1954), generolas, Lietuvių Pasipriešinimo sovietams organizatorius. Alfredas Tiškevičius (1913–2008), grafas, Palangos garbės pilietis. Ignas Pikturna (1924–2005), rašytojas, gimęs Palangoje.

Ramutė Skučaitė (g. 1931), rašytoja, gimusi Palangoje. Laimonas Tapinas (g. 1944), rašytojas, žurnalistas, kino istorikas ir kritikas. [taisyti] Savivaldybė Pagrindinis straipsnis – Palangos savivaldybė. Palangos savivaldybė priklauso Klaipėdos apskričiai. Savivaldybės atstovaujamoji valdžia – Palangos savivaldybės taryba, vykdomoji valdžia – Palangos savivaldybės administracija. [taisyti] Partnerystės ryšiai Frederiksbergas, Danija Jūrmala, Latvija Liepoja, Latvija Lodzė, Lenkija Ustka, Lenkija Pernu, Estija Simrishamnas, Švedija Palanga yra Baltijos miestų sąjungos narė. [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Полангенъ. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 24 (47) : Повелительное наклонение — Полярные координаты.

С.-Петербургъ, 1898., 259 psl. (rus.) ↑ 2,0 2,1 Полангенъ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 160 psl. (rus.) ↑ Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba: Meteorologiniai rekordai Lietuvoje ↑ Lietuvos aidas, 1938-05-12, Nr. 210 (4019) ↑ 1877 m. miestelio išplėtimo projektinis planas.

/ Miškinis A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. T III. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. II knyga. ↑ XX a. pradžios vasarvietės ir miestelio pietų dalies planas.

Miškinis A. Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės. T III. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai. II knyga. ↑ Genienė Z. Vietinės reikšmės architektūros paminklas. Kurhauzas Palangoje, Vytauto 45. Istoriniai tyrimai.

Istorinė apybraiža.//Klaipėda: PKI, 1983 m. ↑ Irena Staniūnienė, Giedrė Mikalauskaitė. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialus planas. UAB „Lietuvos paminklai“ ↑ Palangos moksleivių klubas ↑ Palanga. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K — P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 743 psl. ↑ Palanga. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 418 psl. ↑ Palanga. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 276 psl. [taisyti] Nuorodos Palanga.

Mūsų Lietuva, T. 4. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. - 264 psl. [taisyti] Bendros nuorodos Palangos parke Palangos parke Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia Palangos Iveros Dievo Motinos ikonos vardo cerkvė Palangos savivaldybės svetainė Palangos turizmo informacijos centras Palanga Kuršo gubernijoje Palangos grąžinimas Lietuvai Palanga: įvykiai, skaičiai, faktai Palangos dvaras Radijo stotis „FM Palanga“ [taisyti] Palangos miesto žemėlapiai Palangos miesto žemėlapis per balticmaps.eu Palangos palydovinė nuotrauka per maps.lt Palangos miestas su nuotraukomis, video per google.maps [taisyti] Miesto vaizdai J. Basanavičiaus gatvė J. Basanavičiaus gatvė Restoranas „Vivalavita“ Jūratės ir Kastyčio fontanas J. Basanavičiaus biustas Per Palangą tekanti Rąžės upė Katalikų bažnyčia Stačiatikių koplyčia Audros suardytos kopos 2007 m. Tiškevičių rūmai Paplūdimys Palangos tiltas Birutės kalno koplyčia Baltijos pajūris Palangos tiltas 2009 liepos mėn. [taisyti] Kraštinės koordinatės   56° 04′ 30″   21° 03′ 00″ 21° 08′ 30″   55° 51′ 20″   Vikižodynas v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.

org/w/index.php?title=Palanga&oldid=3623607" Kategorijos: Reikalinga citataPalanga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Pakruojis        Pakruojis 55°58′50″N 23°51′30″E / 55.98056°N 23.85833°E / 55.98056; 23.85833 (Pakruojis)Koordinatės: 55°58′50″N 23°51′30″E / 55.98056°N 23.85833°E / 55.98056; 23.85833 (Pakruojis) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Šiaulių apskritis Savivaldybė: Pakruojo rajono savivaldybė Gyventojų (2011): 5 460 Plotas: 4 km² Tankumas (2011): 1 365 žm./km² Altitudė: 76 m Pašto kodas: LT-83001 Vikiteka: PakruojisVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Pakrúojis Kilmininkas: Pakrúojo Naudininkas: Pakrúojui Galininkas: Pakrúojį Įnagininkas: Pakrúoju Vietininkas: Pakrúojyje rus. Покрои, rus. Покрой[1][2] Pakruojis – miestas šiaurinėje Lietuvoje, Šiaulių apskrityje, 36 km į rytus nuo Šiaulių, Mūšos-Nemunėlio žemumoje. Savivaldybės ir seniūnijos centras, 4 seniūnaitijos (Centro, Naujamiesčio, Senamiesčio ir Taikos). Miestas įsikūręs prie Kruojos upės, netoli kelio Šiauliai-Pasvalys. Miesto centre Kruoja yra patvenkta, todėl rytinėje Pakruojo dalyje Kruoja suformuoja Pakruojo tvenkinį, o miesto centre yra sala-pusiasalis.

Prie miesto šliejasi Pakruojo kaimas. Mieste stovi Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (nuo 1887 m.), Pakruojo dvaras (žinomas nuo XVI a. pabaigos), centre yra dvi aikštės (Laisvės ir Vienybės), rajono centrinė ligoninė, kultūros namai, paštas (LT-83001), Pakruojo rajono apylinkės teismas, savivaldybės pastatas. Pakruojo apylinkėse yra kasamas dolomito akmuo, kurio skalda yra naudojama kelių tiesimui. Kalnakasybos pramonė yra pagrindinė Pakruojo rajono pramonės šaka. Turinys 1 Istorija 2 Gyventojai 3 Švietimo ir ugdymo įstaigos 4 Sportas 5 Šaltiniai 6 Nuorodos [taisyti] Istorija Pakruojo dvaras 2009 m. pašto ženklas, skirtas Pakruojo herbui Pakruojis su apylinkėmis įeina į žiemgalių genties gyvenamos teritorijos ribas. Ilgą laiką manyta, kad miestelis įkurtas 1585 m., kai buvo paminėtas miestelis ir Pakruojo dvaras. Ši data pateko į keletą enciklopedijų. Tačiau istorikas Algimantas Miškinis patikslino šią datą – jis nustatė, kad Pakruojis pirmą kartą paminėtas jau 1531 m. liepos 10 d. 1613 m. pastatyta pirmoji Pakruojo bažnyčia, Zigmantas Vaza leido rengti dvi metines muges.

Didelę įtaką miesto raidai turėjo dvarininkai fon Ropai, valdę Pakruojo dvarą nuo XIX a. pradžios. 1950 m. Pakruojui suteiktos miesto teisės. 1982 m. nuo Radviliškio nutiestas geležinkelis, siauri bėgiai pakeisti plačiais. 1993 m. patvirtintas Pakruojo herbas.[3] Administracinis-teritorinis pavaldumas XIX a. pabaiga – XX a. pradžia Pakruojo valsčiaus centras 1919–1950 m. Šiaulių apskritis 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Pakruojo apylinkės centras Pakruojo rajono centras Šiaulių sritis 1953–1995 m. nuo 1995 m. Pakruojo seniūnijos centras Pakruojo rajono savivaldybės centras Šiaulių apskritis [taisyti] Gyventojai Ypatingą reikšmę gyventojų skaičiaus augimui turėjo netoli Pakruojo (prie Linkuvos) pradėti eksploatuoti dolomito karjerai. Prieš II pasaulinį karą Pakruojyje gyveno apie 1500 gyventojų, 1959 metais – 2427, o 1976 metais – jau 4500 gyventojų. [taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos Pakruojo Atžalyno gimnazija Pakruojo suaugusiųjų ir jaunimo švietimo centras Pakruojo Žemynos pagrindinė mokykla Pakruojo Versmės pradinė mokykla Juozo Paukštelio viešoji biblioteka Demografinė raida tarp 1868 m. ir 2011 m. 1868 m.*[2] 1898 m.*[1] 1959 m.sur.[4] 1970 m.sur. 1976 m.[5][6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m. 642 1 420 2 427 3 727 4 500 4 809 6 218 6 057 5 460 * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma [taisyti] Sportas FK Kruoja Pakruojis (futbolas, A lyga), dukterinė komanda FK Kruoja-2 Pakruojis KK Meresta Pakruojis (krepšinis, NKL) [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Покрой.

Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 24 (47) : Повелительное наклонение — Полярные координаты. С.-Петербургъ, 1898., 252 psl. (rus.) ↑ 2,0 2,1 Покрой. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 159 psl. (rus.) ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=3153 ↑ Pakruojis. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K — P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 741 psl. ↑ Pakruojis.

 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 415 psl. ↑ Pakruojis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 273 psl. [taisyti] Nuorodos Vikižodynas Pakruojo rajono savivaldybė Pakruojis HAV sostinė Dėl Pakruojo įkūrimo datos Pakruojis. Mūsų Lietuva, T. 3. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966.

• 80 psl. v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Pakruojo rajone Guostagalis | Klovainiai | Linkuva | Lygumai | Pakruojis | Pašvitinys | Rozalimas | Žeimelis v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Pakruojis&oldid=3608654" Kategorija: Pakruojis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Pagėgiai        Pagėgių liuteronų bažnyčia Pagėgiai 55°8′10″N 21°54′20″E / 55.13611°N 21.90556°E / 55.13611; 21.90556 (Pagėgiai)Koordinatės: 55°8′10″N 21°54′20″E / 55.13611°N 21.90556°E / 55.13611; 21.90556 (Pagėgiai) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Tauragės apskritis Savivaldybė: Pagėgių savivaldybė Gyventojų (2010): 2 159 Altitudė: 28 m Pašto kodas: LT-99032 Vikiteka: PagėgiaiVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Pagė́giai Kilmininkas: Pagė́gių Naudininkas: Pagė́giams Galininkas: Pagė́gius Įnagininkas: Pagė́giais Vietininkas: Pagė́giuose Pagėgiai – miestas vakarų Lietuvoje, Tauragės apskrityje, 30 km į pietvakarius nuo Tauragės. Pagėgių savivaldybės ir seniūnijos centras, Pagėgių miesto seniūnaitija. Yra Šv. Kryžiaus bažnyčia (pastatyta apie 1930 m.), Pagėgių evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1933 m.), A. Mackaus gimnazija, pradinė mokykla, Pagėgių biblioteka (nuo 1937 m.), paštas, miesto parkas. Pro miestą teka dešinysis Rusnės intakas Gėgė, nuo kurios pavadinimo kildinamas ir miesto vardas.

Greta miesto įsikūręs Pagėgių kaimas. Turinys 1 Istorija 2 Konclageris 3 Gyventojai 4 Sportas 5 Susisiekimas 6 Šaltiniai 7 Literatūra 8 Nuorodos [taisyti] Istorija Pagėgiai minimi nuo 1281 metų, kai vienam skalviui čia buvo užrašyta žemė. Nuo XV a. pradžios priklausė vokiečių Klaipėdos kraštui. Miestelis yra radialinio plano. 1875 m. nutiesus geležinkelį, Pagėgių kaimas pradėjo plisti. 1923 m. Pagėgiams suteiktos miesto teisės.

Čia buvo pastatyti Tautinio Lietuvos banko, apskrities savivaldybės, muitinės pastatai, keletas kitų bankų pastatai, įruoštos kareivinės, prekių sandėliai, daug privačių pastatų. Miestelyje atsirado trys nauji viešbučiai, kelios parduotuvės, gydytojų kabinetai. Moderni architektūra pakeitė miesto veidą. Į Pagėgius suėjo Klaipėdos-Smalininkų ir Mintaujos-Tilžės plentų linijos. Pagėgiuose tuomet jau gyveno apie 4000 gyventojų.

1923 m. suteiktos miesto teisės. 1926 m. įsteigta progimnazija, 1926 m. – gimnazija. 1929–1930 m. prezidento A. Smetonos iniciatyva (dail. A. Brako ir arch. K. Maskvitaičio projektas) pastatyti nauji gražūs mūriniai trijų aukštų gimnazijos rūmai. 1935 m. ji pavadinta Kristijono Donelaičio vardu, 1938 m. pradėtas statyti priestatas su gimnastikos sale ir įvairiai kabinetais. Šie rūmai – gražiausi ir erdviausi tuometinėje Lietuvoje. 1931 m. baigta statyti katalikų bažnyčia.

1875 m. pro Pagėgius buvo nutiesta Klaipėdos-Tilžės geležinkelio linija. 1902 m. miestas Tilžės-Pagėgių-Smalininkų siauruku buvo sujungtas su Smalininkais, vėliau (1904 m.) pravesta Klaipėdos-Tilžės geležinkelio atšaka iš Pagėgių į Lauksargius. Po 1923 m. padidinta geležinkelio stotis. 1946 m. pakartotinai suteiktos miesto teisės. Pokario metais Pagėgiai iš dalies atstatyti, buvo rajono centras iki 1962 m., bet vėliau Šilutės rajono sudėtyje miestelis nebeturėjo galimybės augti. Sovietmečiu buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1994 m. patvirtintas Pagėgių herbas.

[1] Administracinis-teritorinis pavaldumas 1920 m. Pagėgių valsčiaus centras Pagėgių apskrities centras 1920–1946 m.  ? 1946–1950 m. apskrities pavaldumo miestas 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Pagėgių apylinkės centras Pagėgių rajono centras Klaipėdos sritis 1953–1962 m. 1962–1995 m. Šilutės rajonas 1995–1999 m. Pagėgių seniūnijos centras Šilutės rajono savivaldybė Klaipėdos apskritis 1999– Pagėgių savivaldybės centras Kaimo aerofotonuotrauka 1944 m. rugpjūčio mėn. [taisyti] Konclageris Per II pasaulinį karą Pagėgių miške buvo įkurta sovietinių karių belaisvių stovykla „Oflager-53“ (Buchenvaldo konclagerio filialas). Ji užėmė 36 ha teritorijos, aptvertos spygliuota viela. Stovykla veikė maždaug iki 1943 m., spėjama čia žuvus apie 20 tūkstančių žmonių. 1977 m. stovyklos vietoje pastatytas memorialinis kompleksas (skulpt.

Steponas Šarapovas, archit. Gediminas Baravykas). 2005 m. pastatytas naujas memorialinis paminklas stovykloje žuvusių karo belaisvių atminimui įamžinti. [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1959 m. ir 2001 m. 1959 m.sur.[2] 1970 m.sur. 1976 m.[3][4] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 3 436 2 797 3 000 2 696 2 568 2 393 Demografinės raidos histograma [taisyti] Sportas FK Pagėgiai-Tauras-2 [taisyti] Susisiekimas Geležinkelio ruožas Gudai Pagėgiai Tilžė Anužiai [taisyti] Šaltiniai ↑ http://www3.

lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=5330 ↑ Pagėgiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K — P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 733 psl. ↑ Pagėgiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 401 psl. ↑ Pagėgiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 263 psl. [taisyti] Literatūra Be paliaubų: dokumentinė proza (sud. Edvardas Uldukis). - Vilnius: A. Malinausko individuali įmonė, 2006.

• 95 p.: iliustr. - ISBN 9955-580-26-7 [taisyti] Nuorodos Pagėgiai. Mūsų Lietuva, T. 4. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. - 707 psl. Miesto urbanistika Pagėgių istorija Pagėgių savivaldybė Pagėgių liuteronų parapija Vikižodynas v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Pagėgių savivaldybėje Lumpėnai | Natkiškiai | Pagėgiai | Panemunė | Stoniškiai | Vilkyškiai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.

php?title=Pag%C4%97giai&oldid=3609506" Kategorija: Pagėgiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Kitos reikšmės – Neringa (reikšmės). Neringa        Neringa 55°33′20″N 21°7′0″E / 55.55556°N 21.11667°E / 55.55556; 21.11667 (Neringa)Koordinatės: 55°33′20″N 21°7′0″E / 55.55556°N 21.11667°E / 55.55556; 21.11667 (Neringa) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Savivaldybė: Neringos savivaldybė Gyventojų (2010): 3 685 Plotas: 94,4 km² Tankumas (2010): 39 žm./km² Pašto kodas: centrinis Nidoje LT-93012 Vikiteka: NeringaVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (3b kirčiuotė) Vardininkas: Neringà Kilmininkas: Neringõs Naudininkas: Nẽringai Galininkas: Nẽringą Įnagininkas: Nẽringa Vietininkas: Neringojè Neringa – miestas Kuršių nerijoje, tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių (vakarinė pakrantė); kurortas. Tai pats ilgiausias (apie 50 km) ir labiausiai į vakarus nutolęs miestas Lietuvoje. Miestas administraciškai yra Neringos savivaldybė, jis apima didžiąją dalį Kuršių nerijos, jo adm. centras – Nida. Kuršių nerijos nacionalinis parkas. Yra du pašto skyriai (centrinis Nidoje LT-93012).

Neringa – ypač populiari poilsio vieta. Čia yra daug aukštų smėlio kopų, Juodkrantėje – Raganų kalnas, Nidoje – Parnidžio kopa. Neringą aplanko daug turistų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių, ypač – iš Vokietijos (iki Antrojo pasaulinio karo čia gyveno daug vokiečių, po karo turėjusių palikti gimtąsias žemes). Turinys 1 Gamta ir geografija 1.1 Kraštinės koordinatės 2 Istorija 2.1 Pavadinimo kilmė 3 Kultūra 3.1 Neringos istorijos muziejus 4 Gyventojai 4.1 Žymūs žmonės 5 Savivaldybė 6 Švietimas 7 Neteisėtos statybos Neringoje 8 Šaltiniai 9 Nuorodos [taisyti] Gamta ir geografija Nidos uostas nuo Parnidžio kopos Iš pietų į šiaurę išsidėsčiusios daug gyvenviečių – Nida (prie jos Purvynė ir Skruzdynė), Preila, Pervalka, Juodkrantė (prie jos buvę Karvaičiai), Alksnynė. Iš rytų miestą skalauja Kuršių marios (krantas labai vingiuotas), iš vakarų – Baltijos jūra. Visas miestas yra Kuršių nerijos nacionaliniame parke. Neringos klimatas palankus žmogaus organizmui grūdinti. Šilčiausias – rugpjūčio mėnuo, jo vidutinė temperatūra – apie 17 °C. Čia daugiau giedrų dienų, negu Vidurio ar Rytų Lietuvoje. Vyrauja pietvakarių bei šiaurės vakarų vėjai.

Poilsiavietės išsidėsčiusios rytinėje nerijos dalyje, prie Kuršių marių, ir nuo jūros vėjų jas saugo didžiųjų kopų gūbrys, apaugęs mišku. Neringa – retas gamtos bei žmogaus darbo derinys: čia savita sodybų architektūra, įdomi, tik pamario kraštui būdinga namų puošyba. Liaudies architektūros statiniai baigiami restauruoti ir pritaikomi šių dienų poreikiams. Nepaprastai graži Neringos gamta, nepakartojama jūros, marių, miško ir pasakiškų smėlio kalnų – kopų – harmonija.

Didžiulį įspūdį palieka Parnidžio kopa ties Nida. Nuostabi panorama atsiveria nuo didžiulės nejudrios kopos, iškilusios 68 m virš jūros lygio ties Preila. Kuršių marių pakrantė išdabinta iškyšuliais, puikūs Baltijos pajūrio paplūdimiai. Kopos yra gyvybiškai svarbios miesto raidai ir išlikimui. Dėl vėjo jos palaipsniui yra nešamos ir slenka, pvz., XX a. 2-ojoje pusėje Nidos Didžioji kopa pažemėjo 15 metrų. Be to, daug žalos padaro uraganiniai vėjai, kaip kad 1967, 1981 ir 1983 m., kartais – gaisrai (pvz., 2006 m. Alksnynėje).

[taisyti] Kraštinės koordinatės   55° 40′ 20″   20° 57′ 20″ 21° 08′ 10″   55° 16′ 40″   [taisyti] Istorija Manoma, kad Neringos teritorijoje pirmieji gyventojai atsikėlė maždaug prieš 4000 metų. Ten kur plačia šakota delta pasibaigia Nemunas, tyvuliuoja Kuršių marios, nuo jūros atitvertos balto smėlio pylimu – nerija. Padavimai pasakoja, kad čia buvusi mitinio kunigaikščio Videvučio pilis. Nerija – jauniausia mūsų pajūrio sausuma. Prieš 5–6 tūkstančius metų jos čia visai nebuvo, tik kur ne kur virš vandens pūpsojo salų viršūnės – slypėjo povandeninė sekluma. Sauja po saujos ant šios seklumos kaupėsi smėlio grūdeliai, užpildydami tarpsalius, keldami baltą pylimą. Pradžiūvusį smėlį vėjas pustė į kauburėlius, iš kurių augo kopos, ištisi kopagūbriai, pradėjo želti žolė, augti medžiai. Neringa priklausė Pietų Kuršo žemėms – Pilsotui ir Lamatai.

Pirmoji gyvenvietė Kuršių nerijoje minima 1385 metais. Ne visada kopos buvo tokios ramios, apaugusios vešliais miškais. Apie 1500 metus prasidėjo masiški miško kirtimai, padažnėjo gaisrai, ėmė irti plonas gyvybingasis dirvos sluoksnis, vėjas ėmė stumti kopas. Jau 1569 m. nerijoje buvo kalbama daugeliu kalbų – vokiečių (įstaigose, bažnyčioje, mokykloje), lietuviškai, latviškai-kuršiškai ir prūsiškai. Kuršiškai kalbėjo daugiausia žvejai. Pagal 1897 m. gyventojų apklausą, iš 1644 nerijos pagrindinių gyvenviečių gyventojų 994 (apie 60 proc.

) kalbėjo Neringos kušių kalba, tarp žvejų procentas siekė 65 proc. Beveik visi kuršiai suprato ir lietuviškai, dėl to lietuviškai buvo laikomos pamaldos. XVI–XVII a. miškus per daug iškirtus, velėna suiro, ir vėjas ėmė gainioti smėlį po neriją. Galiausiai grėsmingų, iki tol nematytai aukštų smėlio vėpūtinių atbrailos pakibo virš pamario kaimelių. Žmonėms teko palikti smėlyje skęstančias trobas ir keltis kitur. Per XVI–XIX a. iš viso palaidota 14 kaimų: Senoji ir Naujoji Agila, Naujieji Pilkopiai, Prėda, Kunčiai, Senoji ir Naujoji Latenvaldė, Karvaičiai ir kiti. Dabartinių baltų kalvų pamatuose liko dūlėti kiemai, sodai, kapai.

Tačiau smėlio pūgos neišgąsdino pamario gyventojų. Jie pamėgino sustabdyti baltąją grėsmę, pasiryžo atkurti užuovėją nerijos gyvenimui. Ties Nida to didelio reikalo pradžią padarė pašto stoties tarnautojas G. D. Kuvertas, apželdindamas Urbo kalvą. Pasodino iš Vakarų Europos atvežtas kalnų pušaites, jas kruopščiai prižiūrėjo, skatindamas ir kitus tęsti šį darbą. Iki XX a. pradžios gyvenvietės buvo tik žvejų kaimai. 1904 m. suformuota prieškopė (apsauginė kopa).

Po Pirmojo pasaulinio karo pradėjo lankytis vasarotojai. Čia juos traukė nepaprastai gražus ir savitas gamtovaizdis: pustomo smėlio kopos, puikūs paplūdimiai. 1946 m. vasarvietės Nida, Preila ir Juodkrantė pripažintos miesto tipo gyvenvietėmis, bet 1947 m. buvo prijungtos prie Klaipėdos. Neringos miestas suformuotas 1961 m. lapkričio 15 d. sujungus penkias gyvenvietes – Alksnynę, Juodkrantę, Nidą, Pervalką ir Preilą. Administraciniu centru paskirta Nida, tuo pat metu Neringai suteiktas kraštovaizdžio draustinio statusas. 1976 m. Neringa paskelbta miško parku. Miestas plėtotas pagal 1968, 1980 ir 1994 m. bendruosius planus. 1997 m. patvirtintas naujasis Neringos herbas. Administracinis-teritorinis pavaldumas 1946–1947 m. miesto tipo gyvenvietės: Juodkrantė, Nida, Preila 1947–1950 m. Klaipėdos miestas 1950–1953 m. Klaipėdos sritis 1953–1961 m. 1961–1995 m. — respublikinio pavaldumo miestas 1995–1999 m. Juodkrantės seniūnija, Preilos-Pervalkos seniūnija Neringos miesto savivaldybė Klaipėdos apskritis 1999– Neringos savivaldybė [taisyti] Pavadinimo kilmė Miesto vardas iš esmės yra naujas – senuosiuose raštuose tokia forma nėra aptinkama.

Jis yra kilęs nuo kuršiško žodžio nerija, kuriuo buvo vadinamas ilgas pusiasalis (išsamiau žr. apie Kuršių neriją), vokiškos lyties – Neringe, Nerunge, Nehrung ir kt. Tuo tarpu liaudis pasakoja legendą apie Neringą: Neatmenamais laikais, kai dar Kuršių nerijos nebuvo, o jos vietoje kyšojo tik salų grandinė, vienoje iš jų gimė mergina, kurią tėvai pavadino Neringa. Geltonkasė gražuolė išaugo į milžinę. Ji visaip padėdavo žmonėms – gelbėdavo žvejus, jūros nuneštus toli nuo kranto, varydavo žuvis į tinklus. Kartą jūrų dievas Bangpūtys taip įsisiautėjo, kad jūra nenurimo visus metus. Tada žmonės ėmė prašyti Neringą apsaugoti juos nuo siautulingų bangų. Neringa jų paklausė ir ėmė semti į prijuostę smėlį bei piltį jį tarp tų salų. Kur pylė yra matyti iki šiol – ten aukštesnės kopos pūpso.

Taip ji supylė didžiulį pylimą, kuris nuo jūros atskyrė ramų užutekį. Jame žvejai galėjo gaudyti žuvį nesibaimindami, kad bus nunešti tolį jūron. [taisyti] Kultūra [taisyti] Neringos istorijos muziejus Neringos istorijos muziejus įkurtas 1933 m. Pastato projektą sukūrė ir statybos darbams vadovavo inžinierius Riksfordas bei architektas Reismanas. Tuomet ekspozicija garsėjo geologijos, archeologijos, keramikos ir gamtos skyriais. Karo metu muziejus buvo susprogdintas ir rinkiniai dingo.

Praėjus karui ir keliems dešimtečiams, kilo mintis vėl iš naujo atkurti Neringos muziejų. 1969 m. rudenį buvo atkurtas Neringos istorijos muziejus. Dabar muziejuje iš viso saugoma 4500 įvairių eksponatų. Tai buities daiktai, įrankių rinkiniai, įvairios fotografijos ir atvirukai, dailės kūriniai apie Kuršių neriją, taip pat kaupiami eksponatai apie Neringos miestą. Muziejus turi dar 3 ekspozicijas. [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1959 m. ir 2011 m. 1959 m.sur.[1] 1970 m.sur. 1976 m.[2][3] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 1 993 1 990 2 500 2 242 2 478 2 386 2005 m. 2011 m. - - - - 2 834 3 846 - - - - Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Kuršių nerijoje lankėsi vokiečių geografas Aleksandras Humboltas (1769–1858).

[taisyti] Savivaldybė Pagrindinis straipsnis – Neringos savivaldybė. [taisyti] Švietimas Neringos savivaldybėje yra šios bendrojo lavinimo mokyklos: Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla Nidos vidurinė mokykla Yra Viktoro Miliūno viešoji biblioteka. [taisyti] Neteisėtos statybos Neringoje 2008 m. liepą Neringos savivaldybė parengė naują Neringos bendrąjį planą. Šio plano pristatymas atnaujino viešą diskusiją dėl neteisėtų statybų Neringoje.

Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aurelija Stancikienė, bei pilietinės organizacijos Piliečių Santalka ir Alternatyvi kultūros paveldo komisija teigė, kad Neringos bendruoju planu savivaldybė siekė įteisinti nelegalias statybas. Tokie savivaldybės nariai, kaip Irma Baltrušaitienė, Antanas Noreika,kurių statybų teisėtumas buvo svarstomas tesmuose, negalėjo dalyvauti Neringos bendrojo plano koncepcijos tvirtinime ir buvo kaltinami supainioję viešuosius ir privačius interesus. [taisyti] Šaltiniai ↑ Neringa. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K — P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 685 psl. ↑ Neringa.

 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VIII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VIII: Moreasas-Pinturikjas, 158 psl. ↑ Neringa. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 205 psl. [taisyti] Nuorodos Savivaldybės tinklalapis Travel.lt Neringos žemėlapis Turizmo informacijos svetainė Neringa.tel - mobilus internetinis žinynas su bazinė informaciją apie Neringa Vikižodynas v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.

php?title=Neringa&oldid=3653343" Kategorija: Neringa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Kitos reikšmės – Mažeikiai (reikšmės). Mažeikiai        Mažeikiai 56°18′40″N 22°20′10″E / 56.31111°N 22.33611°E / 56.31111; 22.33611 (Mažeikiai)Koordinatės: 56°18′40″N 22°20′10″E / 56.31111°N 22.33611°E / 56.31111; 22.33611 (Mažeikiai) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Telšių apskritis Savivaldybė: Mažeikių rajono savivaldybė Įkūrimo data: 1290 m. Gyventojų (2010): 40 172 Plotas: 22,79 km² Tankumas (2010): 1 763 žm./km² Altitudė: 81 m Pašto kodas: LT-89001 Vikiteka: MažeikiaiVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė) Vardininkas: Mažeĩkiai Kilmininkas: Mažeĩkių Naudininkas: Mažeĩkiams Galininkas: Mažeikiùs Įnagininkas: Mažeĩkiais Vietininkas: Mažeĩkiuose Mažeikiai – miestas šiaurės vakarų Lietuvoje, Telšių apskrityje, 46 km į šiaurę nuo Telšių. Mažeikių rajono savivaldybės centras, Mažeikių seniūnija, yra apylinkės seniūnijos ir Reivyčių seniūnijos administracinis centras. Turinys 1 Geografija ir gamta 1.1 Aplinkinės gyvenvietės 2 Istorija 2.1 Pavadinimo kilmė 3 Ekonomika 4 Gyventojai 5 Sveikatos apsauga 6 Švietimas 7 Kultūra ir menas 8 Architektūra 9 Sportas 9.1 Sportininkai 10 Žymūs žmonės 11 Miestų partnerystė 12 Šaltiniai 13 Nuorodos [taisyti] Geografija ir gamta Mažeikiai įsikūrę Ventos vidurupio žemumoje, miesto pietiniu pakraščiu teka Venta. Miesto dalys – Kalnėnai, Reivyčiai, Senamiestis. Prie Mažeikių yra Didžlaukių pelkė ir durpynas.

[taisyti] Aplinkinės gyvenvietės Liepoja 85 km Saldus 41 km Duobelė 68 km Skuodas 53 km Naujoji Akmenė 35 km Seda 27 km Telšiai 40 km Šiauliai 75 km Nuo miesto driekiasi keliai  170  Mažeikiai–Skuodas ,  163  Ežerė–Mažeikiai ,  155  Kuršėnai–Mažeikiai ,  164  Mažeikiai–Plungė–Tauragė . Iš pietryčių šiaurės vakarų link eina geležinkelis Šiauliai–Liepoja, nuo Mažeikių – geležinkelis į Jelgavą. Geležinkelio ruožas Venta Mažeikiai Laižuva Viekšniai [taisyti] Istorija Archeologų teigimu, dabartinės Mažeikių apylinkės XI-XIII a. buvo apgyvendintos kuršių ir priklausė Ceklio žemei, o žemaičiai šiuose kraštuose atsirado gerokai vėliau[1]. Mažeikių vardas pirmą kartą paminėtas XIII a. Yra žinoma, kad 1290 m. žemaičių žygio į Žiemgalą metu kalavijuočiai sumušė kunigaikščio Mažeikos kariuomenės būrį. Pasak Livonijos kronikos, 1332 m. Livonijos ordino magistro Everhardo vadovaujama kariuomenė „įvykdė karo žygį į netikėlių žemaičių kraštą ir pasiekė Mazeikia (Mažeikių) ir Windeikia dvarus“. Remiantis tuo galima manyti, kad XIV a. minima karaliaus Mažeikos žemė yra davusi pavadinimą dabartiniam Mažeikių miestui, šį valdovą reikia laikyti Mažeikių įkūrėju, o 1290 m. yra Mažeikių įkūrimo data. Spėjama, kad 1332 m. kalavijuočių sunaikinto Mažeikių dvaro centras nebuvo atstatytas, tačiau toje vietoje plytėjęs kaimas po riterių puolimo atsikūrė, nors bent kiek didesnės reikšmės vėliau neįgijo. XVI a. tai buvo mažas kaimelis, apsuptas girių ir pelkių, apylinkėse siautėjo plėšikai, kurių aukų kaulų aptinkama ir mūsų laikais. Mažeikiai ir aplinkinės teritorijos Lietuvai galutinai atiteko 1529 m., pasirašius sutartį su Livonija. Kaimas paminėtas XVI a. vidurio dokumentuose galbūt dėl Valakų reformos: iš XIX a. antrosios pusės kartografinės medžiagos galima spėti, kad jo žemės anuo metu buvo matuotos. 1865 m. kaimo sodybos (jų buvo 13) gana padrikai išsidėstė dešiniajame Ventos krante, abipus Aplūkio upelio, maždaug 2 km į pietus nuo Viekšnių-Leckavos kelio.

Mažeikių miesto augimo pradžia – 1868 m. prasidėję Liepojos-Romnų geležinkelio, (tada dar vadinamo Lentvario-Liepojos geležinkeliu) atkarpos Liepoja–Kaišiadorys tiesimo darbai ir projektuotojų pasirinkimas vieną iš stotelių įkurti Mažeikių kaimo pakraštyje. Netrukus, 1874 m. į Mažeikius nutiesta Mintaujos geležinkelio atšaka iš Mintaujos ir 1880 m. palei tuometinę Stoties gatvę iškirtus mišką skirti sklypai gyvenvietei. Joje buvo apie 400 trobesių, 15 parduotuvių, rinkosi turgus. 1885 m. įsteigta vaistinė.

Miestas pradėjo augti, formavosi pirmosios gatvės – Didžioji ir Stoties (dabar Laisvės ir Vasario 16-sios), kurios 1895 m. išgrįstos akmenimis. 1899 m. Mažeikių geležinkelio stotis pavadinta Muravjovo – 1863 m. sukilimo slopintojo vardu, tačiau piktnaudžiaudami caro valdžios pareigūnai taip vadino visą besikuriantį miestelį. Mažeikių vardu vadintas kaimas buvęs kitoje geležinkelio linijos pusėje. Tuo metu tai buvo daugiatautis miestas, čia kūrėsi žydai, rusai, latviai. 1896 m. įkurta valstybinė mokykla. XIX a. antroje pusėje – 1904 m. per Mažeikių geležinkelio stotį buvo gabenamos didelės draudžiamosios lietuviškos literatūros siuntos. Mažeikių Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkvė Pirmieji maldos namai – 1894 m. pašventinta stačiatikių Mažeikių Šv. Dvasios cerkvė, dar po kelių metų veikė ir žydų sinagoga, Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčia.

Pirmoji katalikų bažnyčia Mažeikiuose pastatyta ir pašventinta tik 1905 m. Klebono P. Meškausko, vargonininko K. Pukevičiaus dėka prasidėjo aktyvesnis lietuvių visuomeninis gyvenimas, įsteigtas „Saulės” draugijos skyrius, pastatytoje špitolėje įkurta pirmoji lietuviška „Saulės” pradžios mokykla, skaitykla biblioteka, suburtas choras. 1893 m. miestelyje buvo 13 krautuvių, 5 smuklės. Pirmoji didesnė įmonė – antrinių žaliavų perdirbimo fabrikas atidarytas 1895 m. Jame dirbo apie 40 darbininkų. Po 1902 m. pastatytos garvežių ir vagonų remonto dirbtuvės, įsteigta geležinkelininkų mokykla. Netrukus dar įkurti cikorijos ir degtukų šiaudelių fabrikai, skardos dirbtuvė, gaminusi kibirus ir laistytuvus, linų apdirbimo įmonė, plytinė, koklių dirbtuvė, muilo gamybos, saldainių įmonėlės. 1905 m. buvo daugiau kaip 10 pramonės įmonių, 1912 m. pradėta statyti ketaus liejykla.

1914 m. suteiktos miesto teisės. 1908–1910 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. I pasaulinio karo metais miestas smarkiai nukentėjo, išdegė beveik visas centras, nes palei Ventą 1915 m. vyko rusų ir vokiečių kariuomenės mūšiai. Traukdamiesi Rusijos imperijos kariuomenės daliniai susprogdino geležinkelio vandentiekį ir elektrinę, išvarė į Rusiją žydus. Vokietijos kariuomenė greta Mažeikių sušaudė apie 60 žmonių. 1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1919 m. vasario mėn. miestą buvo trumpam užėmusi Raudonoji armija. 1919 m. įkurta Mažeikių apskritis. 1919 m. lapkričio mėn. Lietuvos kariuomenės daliniai mieste kovojo su bermontininkais.

[2] Pasibaigus karui į Mažeikius savo pretenzijas pareiškė Latvija, nes geležinkelio mazgas latviams turėjo strateginę reikšmę – jungė Liepoją su Ryga. Tik tarptautinio arbitražo sprendimu šis ginčas buvo išspręstas Lietuvos naudai. Mažeikiai 1924 m.: Stoties (dabartinė Vasario 16-osios) gatvė Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia 1922 m. miestas išplėstas. Tarpukariu Mažeikiai tapo apskrities centru (vietoje Sedos), pirmuoju burmistru buvo paskirtas buvęs knygnešys Jonas Motuzas, aktyvus visuomeninio gyvenimo dalyvis.

Dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms 1919 m. mieste atidaryta privati vidurinė mokykla, kuri netrukus peraugo į valstybinę gimnaziją. 1922 m. atidaryta ligoninė, tais pačiais metais mieste įkurta biblioteka, 1928 m. savo namuose Stasys Ličkūnas atidarė muziejų. 1924 m. Mažeikiams pakartotinai suteiktos miesto teisės. 1928 m. įkurta Mažeikių katalikų parapija. Nepriklausomybės pradžioje Mažeikiai buvo svarbus geležinkelio mazgas, jungęs Lietuvą su Klaipėdos uostu. Mieste kūrėsi vis naujos urminės prekybos įmonės, Mažeikiai tapo nebe gamintojų ir perdirbėjų, o prekybininkų miestu. Tačiau 3-ojo dešimtmečio viduryje nutiesus geležinkelio liniją Kretinga–Amaliai, Mažeikių kaip tranzitinio mazgo reikšmė sumenko.

Prasidėjo ekonominis nuosmukis, gana neilgas, kadangi mažeikiškiai vėl ėmėsi plėtoti pramonės verslą. Atidarytas brolių Šadauskų alaus bravoras, garinis malūnas, pieninė, baldų dirbtuvės, elektros jėgainė. 1940 m. Mažeikiuose veikė 26 pramonės įmonės. Tuo metu buvo 4 bankai, veikė kredito draugija. Mažeikiuose ketvirtąjį dešimtmetį pastatoma nauja, moderni Juozo Tumo-Vaižganto vardu pavadinta pradžios mokykla, ligoninė, Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia (katalikų), bankas (arch. Mykolas Songaila), rotušė (arch. J. Okunis).

1940 m. birželio mėn. TSRS okupavus Lietuvą 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. TSRS valdžia ištrėmė daugiau kaip 170 miestiečių. 1941 m. rugpjūčio mėn. Vokietijos okupacinės valdžios įsakymu Mažeikiuose nužudyta apie 4000 žydų. 1944 m. spalio mėn., vengdami TSRS kariuomenės junginių apsupimo, Vokietijos kariuomenės daliniai pasitraukė iš miesto, per karinius veiksmus sugriautas jo centras. 1945 m. įsteigta LLA Mažeikių apskrities Alkos partizanų rinktinė, 1946 m. veikė LLA Mažeikių miesto kuopa. 1941 m. buvo parengtas miesto išplėtimo planas, bet Antrojo pasaulinio karo dideli sugriovimai ir emigracija vėl skaudžiai atsiliepė tolesnei miesto plėtrai. Pamažu pokaryje buvo atstatytos prieš karą veikusios įmonės: linų fabrikas, alaus darykla, įkuriami avalynės, baldų fabrikai, sviesto gamykla, duonos kombinatas. 1950 m. Mažeikiai tapo rajono centru. 1959 m. įsteigta Mažeikių elektrotechnikos gamykla, gaminusi variklius skalbimo mašinoms, po dešimtmečio – Mažeikių kompresorių gamykla, gaminusi kompresorius šaldytuvams.

1980 m. pradėjo dirbti naftos perdirbimo įmonė (dabartinė „Mažeikių nafta“), išaugusi Juodeikių kaimo vietoje, nutiestas naftotiekis Polockas-Mažeikiai. Mažeikiai tapo didžiausiu pramoniniu miestu Žemaitijoje. Gyventojų skaičius išaugo nuo 8 iki 49 tūkstančių. Pastatytas modernus Naftininkų kultūros centras. Pietinėje miesto dalyje išaugo didelis mikrorajonas, pastatyti Kalnėnų, Naftininkų, Ventos, Tirkšlių gyvenamieji mikrorajonai. 1988 m. rugsėjo 25 d. susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. 1990 m. balandžio 18 d. nuo Mažeikių, kai buvo nutrauktas naftos tiekimas iš TSRS, prasidėjo Lietuvos ekonominė blokada. 1996 m. patvirtintas Mažeikių herbas.

Naftininkų gatvė Naujametinė miesto iliuminacija sutinkant 2007 m. Naftos verslo ir jį aptarnaujančių įmonių suklestėjimas, spartus individualių kvartalų augimas gali būti vadinamas Mažeikų aukso amžiumi. Po 1995 m. administracinės reformos Mažeikiai liko rajono centru, dalį savivaldos funkcijų perleisdami apskrities centrui Telšiams. Ne visada sėkminga privatizacija, Rusijos eksporto rinkų praradimai lėmė daugelio Mažeikių įmonių bankrotą ar veiklos sustabarėjimą, išaugo bedarbystė. Šiuo metu pastebimos ir teigiamos tendencijos – buvusių gamyklų cechuose kuriasi naujos įmonės. Yra 3 pašto skyriai, ligoninė, du pirminės sveikatos priežiūros, 3 šeimos medicinos, psichikos centrai, pagyvenusių žmonių ir vaikų globos, nakvynės namai, politechnikos, spec. internatinė, muzikos, dailės, sporto, choreografijos mokyklos, mokykla-darželis, 10 lopšelių-darželių, kultūros, rusų kultūros, švietimo, šeimos, turizmo ir verslo informacijos, moksleivių techninės kūrybos centrai, moksleivių namai, jaunųjų gamtininkų stotis, Mažeikių rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Administracinis-teritorinis pavaldumas iki 1915 m.  ? Telšių apskritis 1915–1919 m.  ? Sedos apskritis 1919–1950 m. Mažeikių valsčiaus centras Mažeikių apskrities centras 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Mažeikių apylinkės centras Mažeikių rajono centras Klaipėdos sritis 1953–1994 m. nuo 1994 m. Mažeikių seniūnija, Mažeikių apylinkės seniūnijos centras, Reivyčių seniūnijos centras Mažeikių rajono savivaldybės centras Telšių apskritis [taisyti] Pavadinimo kilmė Muravjovo geležinkelio stotis apie 1901 m. Miesto vardas neabejotinai asmenvardinis, tačiau neaišku, nuo kokios lyties jis kilęs. Istorijoje minimas Mažeika, tačiau dabar Lietuvoje yra dažna pavardė Mažeikis, kurios daugiskaita visiškai sutampa su miesto vardu. Pasak kitų šaltinių, Mažeikiai pavadinti jau statant geležinkelio stotelę toje vietoje buvusios Mažeikos ar Mažeikio sodybos vardu[3]. 1899–1918 m. Mažeikių geležinkelio stotis vadinta Muravjovo vardu – Mažeikių geležinkelio stotis taip pavadinta M. Muravjovo, 1863 m. sukilimo slopintojo vardu, tačiau piktnaudžiaudami caro valdžios pareigūnai taip vadino visą besikuriantį miestelį. Mažeikių vardu vadintas kaimas buvęs kitoje geležinkelio linijos pusėje. Tuo metu tai buvo daugiatautis miestas, čia kūrėsi žydai, rusai, latviai. [taisyti] Ekonomika Pagrindinis straipsnis – Mažeikių pramonė. AB „Pieno žvaigždės" Mažeikių pieninė UAB „Mažeikių duona" Lietuvai 1990 m. atkūrus nepriklausomybę XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje bankrutavo kai kurios pramonės įmonės (kompresorių, avalynės, baldų, buitinių elektros variklių), kitos prisitaikė prie rinkos ekonomikos – padidėjo naftos perdirbimo gamyklos našumas; atsikūrė dalis pramonės įmonių. Mažeikiuose veikia langų, durų, garažo vartų gamybos („Fauga“), baldų („Mažeikių lyra“), betono, skiedinių ir gelžbetonio, metalo konstrukcijų (UAB „Mažeikių betonas“), valgomųjų ledų („Ingman ledai“), AB „Pieno žvaigždės“, Mažeikių pieninė, UAB „Mažeikių duona“, UAB „Mažeikių mėsinė“ ir alaus darykla. Stambiausia miesto įmonė – „Mažeikių nafta“, kurią 2006 m. gegužės 26 d. nupirko lenkų koncernas PKN Orlen.

[taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1897 m. ir 2011 m. 1897 m.sur. 1914 m. 1923 m.sur. 1931 m. 1938 m. 1939 m. 1959 m.sur. 1 979 3 869 4 650 4 831 5 268 5 618 7 960 1967 m.[4] 1970 m.sur. 1976 m.[5][6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2006 m. 11 300 13 313 20 400 25 779 43 547 42 675 40 925 2007 m. 2008 m. 2009 m. 2010 m. 2011 m. - - 40 802 40 572 40 505 40 172 38 840 - - Demografinės raidos histograma [taisyti] Sveikatos apsauga Pagrindinis straipsnis – Mažeikių sveikatos apsauga. Yra ligoninė, du pirminės sveikatos priežiūros, 3 šeimos medicinos centrai, psichikos centras. [taisyti] Švietimas Pagrindinis straipsnis – Mažeikių švietimas. Merkelio Račkausko gimnazija 1907 m. įsteigta „Saulės“ draugijos pradinė mokykla.

1909–1911 m. veikė prekybos mokykla. 1923 m. atidarytas liaudies universitetas. 1955 m. – vaikų muzikos mokykla, prie kurios vėliau įsteigti dailės, choreografijos skyriai. Vidurinių mokyklų skaičius išaugo iki šešių. Atkūrus nepriklausomybę Mažeikiuose pradėjo veikti 2 gimnazijos, 6 vidurinės mokyklos. Vykdant švietimo reformą dalis jų taps pagrindinėmis. Reorganizavus vaikų muzikos mokyklą įkurtos vaikų dailės ir choreografijos mokyklos.

Mieste yra šios švietimo įstaigos: muzikos mokykla choreografijos, dailės, politechnikos mokyklos 2 gimnazijos: Gabijos M. Račkausko 2 vidurinės mokyklos: Pavasario Sodų 4 pagrindinės mokyklos: „Jaunystės“ Kalnėnų „Ventos“ Senamiesčio pagrindinė mokykla Mažeikių specialioji mokykla 3 pradinės mokyklos: K. Jagmino, „Vyturio“, „Žiburėlio“ darželis-mokykla „Kregždutė“ [taisyti] Kultūra ir menas Pagrindiniai straipsniai – Mažeikių kultūra ir Mažeikių žiniasklaida. 1905–1914 m. veikė J. Vaičkaus vaidintojų trupė, nuo 1911 m. – Skrajojantis teatras, 1911–1914 m. – Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. 1923 m. įsteigtas Mažeikių muziejus. Nuo 1928 m. veikia Viešoji biblioteka. 1945 m. įkurti rajoniniai kultūros namai. Leidžiami laikraščiai: „Santarvė“ (nuo 1945 m.), „Būdas žemaičių“ (nuo 1996 m.). [7] [taisyti] Architektūra Miesto planas spindulinis.

Sakraliniai pastatai: Mūrinė vienbokštė Mažeikių evangelikų liuteronų bažnyčia, pastatyta 1908 m. Mūrinė sinagoga, 1924 m., inž. B. Helcermanas Medinė Mažeikių Šventosios Dvasios cerkvė, 1894 m., archit. V. Kopylovas. Mažeikių Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkvė, pastatyta 1933 m. Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, 1935 m., architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, 2005 m., architektai H. Štaudė, R. Kazlauskas. Istorizmo laikotarpio pastatai: Mažeikių geležinkelio stoties pastatas, 1873 m. Plytų stiliaus pastatai Stoties g. 22 ir 32, statyti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Modernistiniai Lietuvos banko Mažeikių skyriaus rūmai, 1939 m., archit. M. Songaila. SEB banko Mažeikių filialas, 2001 m., architektai Vladas ir Dainora Lučinskai. Miesto kultūros ir poilsio parke, įkurtame XX a. viduryje, yra paminklinių skulptūrų: J. Švažui (1979 m., skulpt. K. Švažas), Šatrijos Raganai, J. Vaičkui (abu 1984 m., abiejų skulptorius J. Meškelevičius), A. Vienažindžiui (1987 m., skulptorius Gediminas Jokūbonis).

Kapinėse yra dvi medinės koplytėlės su Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūromis. [8] [taisyti] Sportas Futbolas Mažeikiuose KK Mažeikių „Mažeikiai“ KK Mažeikių „Nafta“ LRK Mažeikių „Ledera“ [taisyti] Sportininkai Rolandas Jarutis (1976–), krepšininkas Artūras Jomantas (1985–), krepšininkas Rolandas Pocius (1973–), daugkartinis kultūrizmo čempionas Antanas Abrutis (1969-), sunkiosios atletikos čempionas Renaldas Seibutis (1985–), krepšininkas Darius Šilinskis (1984–), krepšininkas Nerijus Barasa (1978–), futbolininkas Andrius Mažutis (1981–), krepšininkas Darius Pakamanis (1981–), krepšininkas [taisyti] Žymūs žmonės Vincentas Gečas, tapytojas Romualdas Granauskas, prozininkas, dramaturgas Violeta Šoblinskaitė, poetė, prozininkė, žurnalistė Nelly Uvarova, Rusijos aktorė Kārlis Zāle, skulptorius Vitas Lingys, vienas iš tiriamosios žurnalistikos pradininkų Lietuvoje Romas Dambrauskas, pop muzikos atlikėjas Asta Pilypaitė, pop muzikos atlikėja Liūnė Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė), poetė. Henrikas Nagys, poetas, literatūros kritikas. [taisyti] Miestų partnerystė Plockas, Lenkija Navapolackas, Baltarusija Saldus, Latvija Paidė, Estija Haviržovas, Čekija Maribo, Danija Lebedinas, Ukraina Liezen, Austrija Jarvamos apskritis, Estija Havelbergo rajonas, Vokietija [taisyti] Šaltiniai ↑ V. Žulkus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 2004 ↑ Algimantas Miškinis. Mažeikiai.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 496 psl. ↑ [1] ↑ Mažeikiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K — P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 537 psl. ↑ Mažeikiai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 336 psl. ↑ Mažeikiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987, 23 psl. ↑ Algimantas Miškinis.

 Mažeikiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 496 psl. ↑ Jurgita Rimkevičienė. Mažeikiai.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 495 psl. Mažeikiai. Praeitis, dabartis ir perspektyvos. Mažeikiai, 1997 m. Algimantas Miškinis Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistinis paveldas ir jo vertybės, Vilnius, 2004 m. [taisyti] Nuorodos Mažeikiai. Mūsų Lietuva, T. 4. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. - 358 psl. Mažeikiai Mažeikių krašto enciklopedijoje Mažeikių krašto naujienos ir informacija internete „Mažeikių.info“ Mažeikių miesto žemėlapis Mažeikių krašto naujienos Vikižodynas v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Mažeikių rajone Laižuva | Leckava | Mažeikiai | Pikeliai | Seda | Šerkšnėnai | Tirkšliai | Viekšniai | Židikai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Ma%C5%BEeikiai&oldid=3533015" Kategorijos: Vertingi straipsniaiSavaitės straipsniaiMažeikiai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Kitos reikšmės – Linkuva (reikšmės). Linkuva        Linkuva 56°5′20″N 23°58′20″E / 56.08889°N 23.97222°E / 56.08889; 23.97222 (Linkuva)Koordinatės: 56°5′20″N 23°58′20″E / 56.08889°N 23.97222°E / 56.08889; 23.97222 (Linkuva) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Šiaulių apskritis Savivaldybė: Pakruojo rajono savivaldybė Gyventojų (2011): 1 679 Altitudė: 98 m Pašto kodas: LT-83046 Vikiteka: LinkuvaVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (3b kirčiuotė) Vardininkas: Lin­kuvà Kilmininkas: Linkuvõs Naudininkas: Liñkuvai Galininkas: Liñkuvą Įnagininkas: Liñkuva Vietininkas: Lin­kuvojè rus. Линковъ[1] Linkuva – miestas Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje, prie krašto kelių  151  Pakruojis–Linkuva ,  211  Linkuva–Žeimelis  ir  152  Joniškis–Linkuva  sankryžos, 15 km į šiaurės rytus nuo Pakruojo, Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Parko). Urbanistikos paminklas, vienas seniausių Lietuvos Žiemgalos miestelių. Labai vertinga miestelio aikštė, iš kurios išeina spinduliais septynios gatvės. Kasmet liepos 16 d. vyksta Marijos Škaplierinės atlaidai (vietinių vadinama Škaplierna), mieste susirenka daug svečių, vyksta pramoginiai renginiai, sporto varžybos. Turinys 1 Geografija 2 Istorija 2.1 Pavadinimo kilmė 3 Architektūra 4 Gyventojai 4.1 Žymūs žmonės 5 Literatūra 6 Šaltiniai 7 Nuorodos [taisyti] Geografija Linkuva įsikūrusi Mūšos-Nemunėlio žemumoje, Linkuvos kalvagūbryje, altitudė 70–80 m virš jūros lygio. 6 km į vakarus nuo Linkuvos teka Beržtalis. Linkuvą su kitais miestais ir miesteliais jungia keliai:  151  Pakruojis–Linkuva   152  Joniškis–Linkuva   211  Linkuva–Žeimelis   1609  Bariūnai–Bučiūnai–Pašvitinys–Linkuva   2902  Linkuva–Degėsiai–Gedučiai   2904  Linkuva–Joniškėlis–Pumpėnai  [taisyti] Istorija Linkuva (Linkow) pavaizduota 1706 m. Frederik de Wit-Pieter Mortier Livonijos ir Kuršo žemėlapyje Linkuva pirmąkart minima 1371 m. Vartbergės Livonijos kronikoje. 1500 m. minimas Linkuvos dvaras.

1500 m. ar 1501 m. pastatyta pirmoji Linkuvos bažnyčia, įsteigta katalikų parapija. Tarp 1506–1520 m. Bialozorai įkūrė Linkuvos miestelį. 1605 m. minima evangelikų reformatų bažnyčia. XVI a. antroje pusėje ir XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. 1634 m. įsteigtas karmelitų vienuolynas, uždarytas 1832 m. ir jurisdika. 1690 m. jurisdikai suteikta turgaus ir prekymečių privilegija. 1861–1950 m. buvo valsčiaus centras. 1863 m. Linkuvą užėmė sukilėliai.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu čia aktyviai veikė knygnešiai. Per 1905 m. revoliucinius įvykius nušalinta valsčiaus valdyba ir uždaryta valdinė mokykla. 1915–1916 m. pro miestelį nutiestas siaurasis geležinkelis Šiauliai – Pasvalys. 1918 m. pavasarį Linkuvoje įvyko viena pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės manifestacijų, kuri pritarė Lietuvos Tarybos veiklai. 1919 m. miestą buvo užėmę bermontininkai, bet linkuviai partizanai padėjo krašte įtvirtinti Lietuvos valstybingumą.

1923 m. įkurta Linkuvos gimnazija (nuo 1918 m. progimnazija) tapo Šiaurės Lietuvos švietimo židiniu. Tarpukariu veikė malūnas. 1937 m. įkurta biblioteka. Vokietijos okupacinės administracijos įsakymu 1941 m. rugpjūčio mėn. nužudyta 614 miestelio ir apylinkių žydų.

Po Antrojo pasaulinio karo kovai su Lietuvos partizanais Linkuvoje buvo dislokuotas TSRS kariuomenės 150 karių padalinys. TSRS valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš Linkuvos ištrėmė 30 žmonių. 1950–1959 m. Linkuvos rajono centras, vėliau – apylinkės centras, 1950–1992 m. kolūkio centrinė gyvenvietė. Yra ambulatorija, Linkuvos specialioji mokykla, lopšelis–darželis, socialinių paslaugų, vaikų ir jaunimo užimtumo centrai, pensionas, kultūros namai. 1950 m. Linkuva gavo miesto teises.

1995 m. kovo 17 d. Prezidento dekretu patvirtintas Linkuvos herbas.[2] Administracinis-teritorinis pavaldumas 1861–1915 m. Linkuvos valsčiaus centras  ? 1915 m. Linkuvos apskrities centras 1915–1919 m. Joniškėlio apskritis 1919–1945 m. Šiaulių apskritis 1945–1950 m. Joniškio apskritis 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Linkuvos apylinkės centras Linkuvos rajono centras Šiaulių sritis 1953–1959 m. 1959–1994 m. Pakruojo rajonas 1994– Linkuvos seniūnijos centras Pakruojo rajono savivaldybė Šiaulių apskritis [taisyti] Pavadinimo kilmė Ankstesnė miesto vardo lytis buvo Linkava, kuri pasitaiko ir dabar. Linkuva nusistovėjo XX amžiuje, tarpukario metais: nors 1904 m. Vaižgantas dar mini Linkavą, bet 1925 m. oficialus vietovardžių sąrašas „Lietuvos apgyventos vietos“ jau rašo Linkuva. Vietovardis kildinamas iš žodžio linkis – „dauba, slėnis; įlanka; vingis“. [taisyti] Architektūra Miestas raiškaus spindulinio plano, savaimingai susiklostė iki XIX a. vidurio. Septynių gatvių sankryžoje yra netaisyklingo keturkampio formos aikštė. Svarbiausi statiniai: Renesansinė Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia, pastatyta 1593 m., po gaisro atstatyta 1745 m. Bažnyčioje yra 7 XVIII a. altoriai, paveikslų („Šv. Barbora“ XVIII a. pr., „Švč. Mergelė Marija, vienuolių globėja“, su sidabro skardos aptaisu, XVIII a. vid., „Lenkijos karalius Jonas III“ 1837 m., dail. J. Botenkovas, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, manoma, XIX a.). Mūrinis karmelitų vienuolynas, pastatytas 1773 m. Medinė kapinių koplyčia, 1799 m. Sinagoga, pastatyta 1890 m. Pirmojo pasaulinio karo aukų kapai.

Lietuvos karių kapas miesto kapinėse. Paminklinis akmuo 1945–1952 m. komunistų nužudytų aukų atminimui. 2004 m. įkurtas skulptūrų parkas. Linkuvos gimnazijos muziejus.

[taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2011 m. 1833 m. 1867 m.*[1] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1959 m.sur.[3] 1970 m.sur. 1976 m.[4] 745 474 2 077 1 851 2 144 1 950 1 900 1979 m.sur. 1986 m.[5] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2006 m. 2011 m. - 1 876 2 100 2 025 1 797 1 772 1 679 - * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti. Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Kazimieras Aleksandravičius (1823–1884), kunigas, vertėjas. Vilija Blinkevičiūtė (g. 1960), politikė, buvusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė. Algimantas Čepulis, agronomas, politinis bei visuomenės veikėjas. Vladas Garastas (g. 1932), krepšinio treneris. Leonas Gogelis (1869–1937), veterinarijos gydytojas, mikrobiologas, profesorius. Kęstutis Juknis, Lietuvos profsąjungų ir politinis veikėjas.

Vitalijus Kacilevičius, pedagogas, politinis bei visuomenės veikėjas. Algirdas Kuniutis, pedagogas, Lietuvos politinis veikėjas. [taisyti] Literatūra Linkuva 500. Informacinis leidinys 500 metų sukakčiai paminėti (sud. Vytautas Didžpetris). – Kaunas, 1998. Linkuva.

Istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.). Žiemgalos krašto praeitis (sud. Algimantas Miškinis). – Kaunas, 1999. – 103 p. – ISBN 9986-9027-5-4 Algimantas Miškinis. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistinis paveldas ir jo vertybės. Vilnius, 2004 m. Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys. Redagavo Dr. Alfonsas Šešplaukis. Linkuvos monografijos leidimo komitetas, Čikaga, 1978.

[taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Линковъ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 51 psl. (rus.) ↑ Algimantas Miškinis. Linkuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008, 416 psl. ↑ Linkuva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K — P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 444 psl. ↑ Linkuva. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1981. T.VII: Lietuvos-Mordvių, 38 psl. ↑ Linkuva.

Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, 617 psl. Linkuva. Mūsų Lietuva, T. 3. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. - 75 psl. [taisyti] Nuorodos Miesto tinklalapis Apie Šiaulių apskrities miestus ir miestelius v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Pakruojo rajone Guostagalis | Klovainiai | Linkuva | Lygumai | Pakruojis | Pašvitinys | Rozalimas | Žeimelis v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Linkuva&oldid=3652935" Kategorija: Linkuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos. Peršokti į: navigaciją, paiešką Lentvaris        Lentvaris 54°38′30″N 25°2′40″E / 54.64167°N 25.04444°E / 54.64167; 25.04444 (Lentvaris)Koordinatės: 54°38′30″N 25°2′40″E / 54.64167°N 25.04444°E / 54.64167; 25.04444 (Lentvaris) Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) Valstybė:  Lietuva Apskritis: Vilniaus apskritis Savivaldybė: Trakų rajono savivaldybė Gyventojų (2010): 11 417 Altitudė: 158 m Pašto kodas: LT-25001 Vikiteka: LentvarisVikiteka Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) Vardininkas: Leñtvaris Kilmininkas: Leñtvario Naudininkas: Leñtvariui Galininkas: Leñtvarį Įnagininkas: Leñtvariu Vietininkas: Leñtvaryje rus. Лентварова, rus. Ландварово[1] Kitos reikšmės – Lentvaris (reikšmės). Lentvario dvaras XIX a. Lentvaris XIX a. Lentvaris – miestas Trakų rajone, 8 km į rytus nuo Trakų. Seniūnijos centras, 5 seniūnaitijos (Bažnyčios, Kilimų, Klevų daugiabučių, Lentvario daugiabučių, Račkūnų). Didelis geležinkelio mazgas – keliai į Vilnių, Kaišiadoris, Trakus, Varėną ir kt. Yra Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia (pastatyta 1906 m.), biblioteka (nuo 1941 m.), paštas, vaikų globos namai. Miesto šiauriniame krašte telkšo Lentvario ežeras, šalia kurio yra išlikęs XVI a. Lentvario dvaro parkas ir dvaro sodyba. Pietiniame pakraštyje yra miesto kapinės.

Viena didžiausių pramonės įmonių – UAB „Kaitra“. Turinys 1 Istorija 1.1 Pavadinimo kilmė 2 Švietimo ir ugdymo įstaigos 3 Architektūra 4 Gyventojai 4.1 Žymūs žmonės 5 Ekonomika 6 Sportas 6.1 Futbolas 7 Susisiekimas 8 Šaltiniai 9 Literatūra 10 Nuorodos [taisyti] Istorija 1596 m. minimas Lentvoriškių dvaras. 1838 m. Lentvario kaime buvo 14 kiemų. Miestelis pradėjo augti, kai pro čia 1861–1862 m. nutiestas Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaka į Virbalį ir pastatyta aukščiausios klasės stotis su specialiomis salėmis ir apartamentais carui.

Išsiplėtė geležinkelininkų miestelis. 1869 m. įkurtas vielos ir vinių fabrikas. Jo darbininkai, nepakeldami išnaudojimo, 1874 m. streikavo. Tai buvo vienas iš pirmųjų streikų Lietuvoje. 1911 m. įsteigtas dildžių ir metalo dirbinių fabrikas.

XX a. pradžioje veikė 2 kalkių degyklos. 1920–1939 m. Lentvaris priklausė Lenkijos valdomam Vilniaus kraštui. 1925 m. miestelyje įsteigta laikina koncentracijos stovykla. Per Birželio sukilimą 1941 m. birželio 23 d. Lentvarį užėmė lietuvių sukilėliai. 1941 m. rugsėjo 30 d. nacių okupacinės valdžios įsakymu Varnikų miške prie Trakų nužudyti Onuškio, Rūdiškių, Trakų ir Lentvario žydai. 1944 m. kovo mėn. miestelį nesėkmingai puolė lenkų Armijos Krajovos kovotojai.

Per karą Lentvaris smarkiai nukentėjo. 1949 m. Lentvaris gavo miesto teises. Po Antrojo pasaulinio karo daliai gyventojų repatrijavus į Lenkiją, į miestą atsikėlė lietuvių iš Aukštadvario, Vievio, Varėnos, Semeliškių ir Valkininkų, nemažai imigrantų atvyko iš SSRS. Sovietų valdžia 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. ištrėmė 35 Lentvario gyventojus. [2] 1949 m. senojo vinių fabriko vietoje įsteigta santechnikos dirbinių gamykla „Kaitra“. 1954 m. dalis miesto prijungta prie Kariotiškių apylinkės ir Mačiuliškių apylinkės. Nuo 1957 m. buvusiuose grafų rūmuose įsikūrusi Lentvario kilimų fabriko (dabar „AB Kilimai“) administracija. Šalia išaugo nauja darbininkų gyvenvietė, kolektyviniai sodai. Sovietmečiu išvystyta metalo pramonė, pastatyta santechninių įrenginių gamykla „Kaitra“, vandens jėgainė, pirmasis Baltijos šalyse kilimų fabrikas.

2001 m. patvirtintas Lentvario herbas. [3] Administracinis-teritorinis pavaldumas 1919 m. Lentvario valsčiaus centras Trakų apskritis 1920–1925 m. Vilniaus kraštas 1925–1939 m. Vilniaus-Trakų apskritis 1941–1944 m. Trakų apskritis 1944–1947 m.  ? 1947–1949 m. Lentvario valsčiaus centras 1949–1950 m. apskrities pavaldumo miestas, Lentvario valsčiaus centras 1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas Trakų rajonas Vilniaus sritis 1953–1995 m. nuo 1995 m. Lentvario seniūnijos centras Trakų rajono savivaldybė Vilniaus apskritis [taisyti] Pavadinimo kilmė Dabartinis miesto vardas tikriausiai yra išsirutuliojęs iš ilgesnės, priesaginės lyties. XVI–XVII a. minimas Lentvario dvaras, lenk. Litowaryszki (Lentvoriškės), t. y. su priesaga -išk-. XVIII amžiuje jau pasitaikydavo ir kita forma, su slaviška priesaga -ovo – Lantworowo (arba Landworowo, t. y. Landvarovas), kuri ilgainiui ir įsigalėjo, ypač XIX amžiuje, o XX a. tapo Lentvariu. Manoma, kad vietovardis yra asmenvardinės kilmės, sietinas su Chrebtavičių giminės antroponimu Litovaras (Litawor). Lentvario ežeras [taisyti] Švietimo ir ugdymo įstaigos Lentvario Henriko Senkevičiaus vidurinė mokykla Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazija Lentvario 1-oji vidurinė mokykla Lentvario pradinė mokykla [taisyti] Architektūra Miesto planas stačiakampis. Žymiausi pastatai ir kultūros paminklai: Neoromaninė Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia su kampanile XIX a. 2-osios pusės – XX a. pradžios Lentvario dvaro sodyba Vandentiekio bokštas, statytas XIX a. 6-7 dešimtmetyje Raudonų plytų geležinkelio stotis, pastatyta 1871 m. [taisyti] Gyventojai Demografinė raida tarp 1896 m. ir 2001 m. 1896 m.*[1] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1939 m. 1959 m.sur. 1966 m.[4] 385 300 2 000 2 500 4 216 5 500 1970 m.sur. 1974 m.[5] 1976 m.[6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 8 235 900 9 600 10 167 12 694 11 773 * pagal enciklopedijos išleidimo metus.

Demografinės raidos histograma [taisyti] Žymūs žmonės Jieva Ostrovska, lenkų rašytoja Teresė Żylis-Gara, lenkų daininkė Stanislovas Lenartovičius, lenkų kino režisierius [taisyti] Ekonomika Lentvaryje veikia kilimų (AB „Kilimai“), metalo gaminių („Lentima“, „Kaitec“, „Minartis“, „Gijona“), medienos apdirbimo („Lentvario mediena“), medinio karkaso skydinių namų („Jūsų namas“), santechnikos, šildymo įrenginių (UAB „Kaitra“) gamybos bendrovės. [7] [taisyti] Sportas [taisyti] Futbolas FK Kaitra Lentvaris FK Klevas Lentvaris FK Klevas-2 Lentvaris FK Kolobki Lentvaris FK Lentvaris [taisyti] Susisiekimas Lentvario geležinkelio stotis Miestas įsikūręs prie geležinkelio Vilnius-Kaunas, kuris yra pagrindinė susisiekimo arterija. Nuo Lentvario išsišakoja ruožas link Trakų. Geležinkelio ruožas Kariotiškės Lentvaris Vokė Senieji Trakai [taisyti] Šaltiniai ↑ 1,0 1,1 Ландварово. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 17 (33) : Култагой — Лед. С.-Петербургъ, 1896., 322 psl. (rus.) ↑ Lentvaris.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007, - 800 psl. ↑ http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=131662 ↑ Lentvaris. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K — P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 329 psl. ↑ Lentvaris.

 Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, VI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1980. T.VI: Kombinacija-Lietuvos, 471 psl. ↑ Lentvaris. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986, 519 psl. ↑ Lentvaris.

Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007 [taisyti] Literatūra Lentvaris (sud. Valentina Banuševič). - 2-oji patais. ir papild. laida. - Trakai: AmberBridge, 2004.

- 85 p.: iliustr. - ISBN 9986-762-20-0 [taisyti] Nuorodos Lentvaris. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 456 psl. v • a • r Svarbiausios gyvenvietės Trakų rajone Aukštadvaris | Grendavė | Lentvaris | Onuškis | Paluknys | Rūdiškės | Senieji Trakai | Trakai v • d • e Lietuvos miestai Apskričių centrai ALYTUS – KAUNAS – KLAIPĖDA – MARIJAMPOLĖ – PANEVĖŽYS – ŠIAULIAI – TAURAGĖ – TELŠIAI – UTENA – VILNIUS Savivaldybių centrai Anykščiai – Birštonas – Biržai – Druskininkai – Elektrėnai – Gargždai – Ignalina – Jonava – Joniškis – Jurbarkas – Kaišiadorys – Kalvarija – Kazlų Rūda – Kėdainiai – Kelmė – Kretinga – Kupiškis – Lazdijai – Mažeikiai – Molėtai – Naujoji Akmenė – Neringa – Pagėgiai – Pakruojis – Palanga – Pasvalys – Plungė – Prienai – Radviliškis – Raseiniai – Rietavas – Rokiškis – Skuodas – Šakiai – Šalčininkai – Šilalė – Šilutė – Širvintos – Švenčionys – Trakai – Ukmergė – Varėna – Vilkaviškis – Visaginas – Zarasai Kiti miestai Akmenė – Ariogala – Baltoji Vokė - Daugai – Dūkštas – Dusetos – Eišiškės – Ežerėlis – Garliava – Gelgaudiškis – Grigiškės – Jieznas – Joniškėlis – Kavarskas – Kybartai – Kudirkos Naumiestis – Kuršėnai – Lentvaris – Linkuva – Nemenčinė - Obeliai – Pabradė – Pandėlys – Panemunė – Priekulė – Ramygala – Rūdiškės – Salantai – Seda – Simnas – Skaudvilė – Smalininkai – Subačius – Šeduva – Švenčionėliai – Tytuvėnai – Troškūnai – Užventis – Vabalninkas – Varniai – Veisiejai – Venta – Viekšniai – Vievis – Vilkija – Virbalis – Žagarė – Žiežmariai Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/w/index.

php?title=Lentvaris&oldid=3609744" Kategorija: Lentvaris